E. Bičkauskas, vienas pirmųjų nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos diplomatų, Kovo 11-osios akto signataras, diplomato karjerą pradėjo 1990 metais. Nuolatiniu Lietuvos atstovu prie Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos jį paskyrė Lietuvos Vyriausybė.
Laikinuoju Lietuvos reikalų patikėtiniu E. Bičkauskas tapo 1991 rudenį, kai Lietuvos nepriklausomybę pripažino Sovietų Sąjunga, o vėliau ir Rusija. Ambasadai Maskvoje jis vadovavo iki 1992 metų.
"Lietuvos ryto" teigimu, kai kurie URM pareigūnai tvirtina, kad E. Bičkauskas nebuvo diplomatas, kadangi potvarkį dėl jo skyrimo pasirašė ne užsienio reikalų ministras, o Vyriausybės atstovas.
Pasak dienraščio, į Seimą per šį rudenį vykusius rinkimus neišrinktas E. Bičkauskas manė, kad duris į URM turėtų atverti Prezidento Valdo Adamkaus jam suteiktas nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas. Tačiau ministerijoje jis sužinojo, kad rangas nesuteikia teisės būti įdarbintam URM.
URM Informacijos ir kultūros departamento direktorius Petras Zapolskas "Lietuvos rytui" pareiškė, kad "šiuo metu renkami Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo ir Vyriausybės dokumentai, kurie leistų įrodyti, kad E. Bičkausko statusas prilygsta diplomatiniam statusui, ko reikalauja Diplomatinės tarnybos įstatymas".
P. Zapolsko nuomone, tų dokumentų turėtų užtekti įrodyti, kad E. Bičkauskas dirbo diplomatinį darbą. P. Zapolskas nenurodė, kokios pareigos gali būti patikėtos 45 metų E. Bičkauskui, turinčiam teisininko išsilavinimą.