Pasaulyje atrodome neblogai – lyginant su totalitariniais režimais
Vieno skaitytojo paprašytas įvertinti Lietuvos visuomenę iš psichiatro bei žmogaus teisių eksperto pozicijų bei parašyti jai diagnozę, D. Pūras tiesiai šviesiai nurodė: „Potrauminio streso sindromas ir menkavertiškumo kompleksas. Vien tai, kad būdami valstybe su didžiausiu savižudybių skaičiumi Europoje, norime pamokyti ją pamatinių vertybių (kurdami tokius Europos vertybėms prieštaraujančius įstatymus ir koncepcijas, kaip Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas ar Šeimos politikos koncepcija), rodo didelę tapatumo krizę mūsų visuomenėje ir valstybėje. Bet aš tikiu, kad tai pagydoma.“
Anot svečio, per pastaruosius 20 metų Lietuva pajudėjo pirmyn, bet šiuo metu esame „pusiaukelėje tarp valstybių, kurios yra aukščiausioje lygoje žmogaus teisių srityje, ir tų, kurioms nesiseka“. Žmonės esą įpratę rūpintis daugiau ekonominėmis bei socialinėmis teisėmis ir ypač savo, tačiau „yra pavojus, kad kaip ir tarybiniais metais, gali būti paaukotos pilietinės teisės, ypač pažeidžiamų grupių“.
Vienai skaitytojai pasidomėjus, kaip Lietuva atrodo iš užsienio, - esą mėgstama skųstis, kad mūsų šalies įvaizdis yra prastas, svečias pripažino, kad pasaulio mastu atrodome neblogai: „Bet tai menka paguoda, nes pasaulyje yra daug totalitarinių režimų, kurie apskritai ignoruoja žmogaus teises. Europos Sąjungos kontekste esame tarp aiškių autsaideių, ypatingai tolerancijos kitokiems žmonėms aspektu“, - sakė ŽTSI valdybos pirmininkas.
Svečio teigimu, tyrimai rodo, kad viena pagrindinių masinės emigracijos iš Lietuvos priežasčių buvo ir lieka tai, kad žmonės Lietuvoje jaučiasi negerbiami. Daugumai esą atrodo, kad svetur geriau užtikrinamas jų saugumas, tarpusavio santykiai yra pagarbūs: „Lietuvoje visiškai nežinoma, kas yra žmogaus orumas, ir dėl to kyla nemažai pažeidimų: teisės į privatų gyvenimą, teisės į teisingą teismą, teisės į saviraiškos laisvę, klesti diskriminacija dėl visų Konstitucijoje numatytų pagrindų.“
Ragina nelipti ant to paties grėblio
„Mūsų visuomenėje dar daug nepakantumo kitokiems ir tai yra nesveikos visuomenės požymis. Jei žmogus ir visuomenė nemyli savęs, tai pasireiškia priešiškumu kitiems, atpirkimo ožių paieška. Jais gali tapti kitos rasės, religijos, lytinės orientacijos, lyties žmonės“, - pažymėjo psichiatras.
Jo žodžiais, Lietuvoje pažeidžiama teisė į teisingą teismą (teisėjai stokoja nešališkumo, ne visiems prieinama teisinė pagalba, taikomos neproporcingai griežtos kardomosios priemonės, vilkinamas ikiteisminis tyrimas). Taip pat esą pažeidžiama teisė į privatumą, reikalaujama perteklinių asmens duomenų, o duomenų bazės nėra saugios. D. Pūras nurodė ir pacientų teisių pažeidimą, ypač psichikos sveikatos srityje, diskriminacijos stiprėjimą, ypač vyresnio amžiaus moterų.
„Privalome visi kartu perkirsti ydingą ratą, kuriame esame įstrigę, - ragino psichiatras. - Visuomenė, vis dar neišsivadavusi iš prievartos ir bejėgiškumo, skatina politikus naudoti represinius metodus, stiprinti bausmes, o politikai, pataikaudami rinkėjams, ignoruoja šiuolaikinį požiūrį, kad reikia stiprinti pilietinę visuomenę ir įgyvendinti žmogaus teisių principus. Turėtume suvokti, kad esame tik pradėję įgyvendinti modernius žmogaus teisių principus. Dėl to, kas nesiseka, kalta ne demokratija, kaip sistema, o laikas, kuris jai visiškai subręsti dar yra per trumpas. Didžiausia klaida būtų, jei užliptume antrąkart ant to paties grėblio ir grįžtume prie totalitarinės sistemos, kurioje teko nelaimė 50 metų gyventi.“
D. Pūras apgailestavo, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kur iki šiol nėra nacionalinės žmogaus teisių gynimo institucijos. Šią didelę spragą esą iš dalies bando užpildyti nedidelė nevyriausybinė organizacija – ŽTSI, kuriame dirba keturi žmonės ir kurio visai neremia valstybė.
Atsakydamas į skaitytojos nuostabą, kad sunkmečiu, kai žmonėms rūpi, kaip sudurti galą su galu, yra svarbesnių temų už žmogaus teises, D. Pūras teigė galvojantis atvirkščiai – esą būtent per ekonominę krizę būtina daug kalbėti apie žmogaus teises. „Kol nesirūpinsime žmogaus teisėmis, tol sudūrinėsime galą su galu“, - sakė jis.
Mamų siūlo nesodinti už grotų, o bausti finansiškai
Skaitytojui pasidomėjus, ar nepažeidžiamos žmogaus teisės, kai apkarpomos išmokos bedarbiams, pensininkams ir jaunoms mamoms, gyvenimo kokybė prastėja, o Valdovų rūmams skiriami milijonai, D. Pūras teigė, jog taip atsitiko nesusitarus valdžiai ir piliečiams dėl esminių prioritetų vystant valstybę. Taip esą atsitinka, kai trūksta demokratijos, o jos trūksta, kai negerbiamos žmogaus teisės.
„Ar jaunų, neva pasididinusių motinystės pašalpas, motinų persekiojimas nepažeidžia jų ir jų vaikų teisių į aiškią ir suprantamą valstybės politiką, skaidrias teisės normas, saugią vaikystę, šeimą?“ - teiravosi viena skaitytoja. Ši situacija esą yra nenuoseklios valstybės socialinės politikos pasekmė. „Mūsų piliečiams vis dar būdingas sovietinis metodas čiupti, ką tik gali, dabar dėl nuolatinio nerimo, kas bus toliau. Šiuo metu visos pusės yra tapusios nevykusios politikos įkaitais ir bent jau dabar turime visi atakingai bei civilizuotai išspręsti problemą be represijų. Vis dėlto finansinės baudos šioje srityje turėtų keisti laisvės atėmimo bausmes“, - teigė D. Pūras.
„Kaip yra derinamos žmogaus teisės su tautos/visuomenės teisėmis išlikti, tęsti savo tradicijas, turėti kitokią pasaulėžiūrą nei Vakarų Europos standartai?“ - klausė kitas skaitytojas. Anot D. Pūro, šiuos dalykus galima suderinti, bet esą jokia nacionalinė pasaulėžiūra negali būti pretekstu žmogaus teisių pažeidimams ir diskriminacijai: „Nemanau, kad lietuviams, kaip tautai, būdinga nepakanta kitokiems žmonėms. Šis požiūris atsirado XX a. antroje pusėje, kai sovietinei sistemai pavyko perlaužti tautos dvasinį stuburą.“
Paprašytas įvertinti vaiko teisių apsaugą Lietuvoje, psichiatras teigė, kad jos tėra užuomazgos, esą dar reikia užpildyti daugybę spragų: nepilnamečių teisės paminamos globos įstaigose, pažeidžiamos neįgalių vaikų teisės, neveikia darnus mechanizmas įtarus seksualinę arba kitokią prievartą prieš vaikus.
„Vaikų teisių apsaugos tarnyboms dar trūksta patirties ir kompetencijos. Deja, nėra politinės valios darbais, o ne žodžiais stiprinti vaiko teisų apsaugą, - aiškino D. Pūras. - Išimtis yra vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, kuri labai aktyviai skatina įstatymo leidėjus ir vykdomąją valdžią imtis sisteminių priemonių. Deja, net aukšti pareigūnai ir politikai viešai kaltina R. Šalaševičiūtę dėl sisteminių problemų, kurių ji net neturi įgaliojimų spręsti. Klaidingai informuodami apie kontrolierės kompetenciją, tokiu būdu nuslepia savo atsakomybę už nepriimtus sprendimus.“
Komentuodamas skaitytojo pasipiktinimą dėl neįgaliųjų diskriminacijos, D. Pūras teigė manąs, kad Lietuvoje nuo 1990 m. padaryta didelė pažanga: „Prisiminkime, kad anksčiau galvojome, jog tokių žmonių nėra, nes jų gatvėje niekur nematėme. Manau, kad daug pasiekta integruojant žmones su fizine negalia. Bet dar daug laukia darbų, kad integruotume žmones su psichikos negalia. Pagal sociologinius tyrimus, jie kol kas Lietuvoje išlieka viena nemėgstamiausių grupių.“