Ir dabar Kremlius žarstosi pareiškimais, kaip sovietai kartu su šiais partizanais Lietuvą vadavo. Tačiau tikrovė visiškai kitokia.
Nors Maskvos remiami būriai, sovietų valdžios nuomone, turėjo pirmiausiai silpninti Vokietijos armijos pozicijas Lietuvoje, jie kur kas mieliau prisidėjo prie Lietuvos gyventojų žudymo.
Seime, konferencijoje „1944 metai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse: okupacijoms besikeičiant“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro mokslininkas Andrius Tumavičius teigė, kad „raudonieji“ partizanai dažnai užgimdavo kaip spontaniškai susibūrę daliniai iš pabėgusių karo belaisvių, nacių represijas patyrusių gyventojų. Tačiau ilgainiui jų kontrolės ir koordinavimo ėmėsi Antanas Sniečkus ir Raudonoji armija, siuntusi diversantams savo karininkus ir instruktorius.
A. Tumavičiaus teigimu, suaktyvėjus „raudoniesiems“ partizanams, naciai jų veiklą siejo su galima parama iš Lietuvos gyvenviečių. Taigi po diversantų išpuolių vokiečiai baudė kaimus. Ryškiausias pavyzdys – Pirčiupių kaimo tragedija, kai naciai išskerdė kaimą būtent po kelias jų karių gyvybes nusinešusio „raudonųjų“ partizanų išpuolio.
Anot mokslininko, „raudonieji“ partizanai savo metraščiuose giriasi ir tokiais pasiekimais, kaip Lietuvos kaimų, nepanorusių jiems talkinti, užpuolimai.
„Ginkluoti kaimai įvardijami kaip „fašistų pakalikų lizdai“. Tačiau tai buvo geriau ginkluotų pajėgų susidorojimas su pasipriešinusiais gyventojais. Paprasčiausiais banditizmas ir kerštas“, - teigė jis.
Kaniūkų kaimas – vienas tokių pavyzdžių. „Kaimas buvo apšaudytas padegamosiomis kulkomis, nuo jų užsidegė trobesiai. (…) Iš viso nužudyti 35 vietiniai gyventojai. Tarp jų – moterys ir vaikai“, - teigė A. Tumavičius.
Jis taip pat priminė „raudonųjų“ partizanų baudžiamuosius būrius, kurie kone kiekviename aplankytame kaime rasdavo „kolaborantų“ ar kitų mirties vertų valstiečių.
„Susidorojimai su ginklu besipriešinančiais kaimais yra vertintini kaip baudžiamosios akcijos“, - konstatavo A. Tumavičius.