Tokios nuomonės laikosi Lietuvos istorijos instituto istorikas Česlovas Laurinavičius, trečiadienį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaitęs paskaitą apie Lietuvos santykius su kaimynais.

Buvome priversti imtis geros kaimynystės

Pradėdamas paskaitą istorikas pabrėžė besilaikąs esminių prielaidų, kurios formuoja jo mąstyseną. Pirmiausia, pasak Č. Laurinavičiaus, jis remia demokratinę bei nacionalinę Lietuvos valstybę, pasirinkusią orientaciją į Vakarus ir esančią Europos Sąjungos bei NATO dalimi. Tai, pasak jo, reiškia, kad jis nekvestionuoja dabartinių Lietuvos sienų ir nemąsto apie itin plačius Lietuvos interesus, susijusius su istorine Lietuvos didžiąja kunigaikštyste (LDK).

Anot istoriko, stojant į NATO ir Europos Sąjungą vienas esminių reikalavimų Lietuvai buvo gera kaimynystė su aplinkinėmis valstybėmis. To buvo reikalaujama dėl to, kad esame sudėtingoje geopolitinėje padėtyje, tad saugumą kurti galime tik konstruodami gerus santykius su kaimynais.

„Turiu pasakyti, kad mes Lietuvoje ne taip jau baisiai nešėmės į šitą paradigmą, mus tiesiog vertė orientuotis ir taip organizuotis norint įstoti į NATO ir Europos Sąjungą. Turėjo būti realizuoti trys principiniai dalykai: pirma, demokratinė politinė sistema, antra, laisva rinka, trečia, gera kaimynystė. Ypatingai šitas paskutinis momentas buvo svarbus mums, nes buvo sakoma taip: jūs esate labai komplikuotoje padėtyje, jums labai lengva tapti saugumo parazitais, išnaudotojais, nes jūs patys esate komplikuoti, vadinasi, jums reikia patiems gaminti saugumą – ne tik naudoti, bet ir gaminti, o saugumo gaminimas yra gera kaimynystė“, - pasakojo Č. Laurinavičius.

Jo teigimu, Lietuva pasidavė šiam principui, tačiau maždaug nuo 2004-2005 m. santykiai su kaimynais ėmė blogėti. Č. Laurinavičius sako nesiejąs to tiesiogiai su tuo, kad mes jau buvome įstoję į euroatlantines organizacijas, jo nuomone, tai susiję labiau su Lietuvos apsisprendimu ne balansuoti santykiuose su kaimynais, bet užimti „kietas“ ir konfrontacines pozicijas.

Lenkiją tampa sunku vadinti strategine partnere

„Galiu pasakyti taip: 1990-1991 m. su Rusija mes turėjome labai rimtų problemų, bet mes ten turėjome ir labai rimtą sąjungininką – rusų inteligentiją pačia plačiausia prasme. Ji stojo už mus. 1991 m. sausio 14 d. apie pusę milijono žmonių išėjo į Maskvos gatves paremti mus. Šiandien nieko panašaus net nesvajokime. Kad yra Sergejus Kovaliovas ar Valerija Novodvorskaja, tai esmės absoliučiai nekeičia“, - teigė Č. Laurinavičius.

Su Lenkija, pasak istoriko, padėtis kiek kitokia. Nors Lenkija oficialiai vadinama Lietuvos strategine partnere, tačiau realiai, anot Č. Laurinavičiaus, kai kurių jos pareigūnų pasisakymai prilygsta Adolfo Hitlerio teiginiams apie Lietuvą.

„Mes sakome, kad tai yra mūsų strateginis partneris, bet kai visai neseniai iš Lenkijos pusės Lietuvos atžvilgiu išgirdau pasakymą, kuris man labai priminė 1935 m. Hitlerio pasakytą frazę Lietuvos atžvilgiu, tai man kažkaip nesmagu sakyti žodį „strateginis partneris“, - teigė Č. Laurinavičius.

Tačiau jis sako ypač esąs nustebintas, kad Lenkijos politikams svaidant žiežirbas Lietuvos atžvilgiu, lietuvių politikai ir apžvalgininkai elgiasi labai ramiai ir nesileidžia išprovokuojami.

„Kai iš Lenkijos pasipylė tikrai nepadorūs pareikšimai, Lietuvos politikai neatsakė, Lietuvos viešoji erdvė nepasidavė tam lojinimuisi, ką šiaip Lietuvos viešoji erdvė nepaprastai mėgsta. Ir tai mane nepaprastai nustebino“, - pasakojo istorikas.

„O Baltarusija – tai paradoksas. Santykiai su ja pastaruoju metu lyg ir neblogėjo, galbūt dėl to, kad nebelabai jiems buvo kur blogėti. Bet čia, turiu pasakyti, pozityvo matau daugiau“, - aiškino Č. Laurinavičius.

Su lenkais susipykome, nes siekėme lyderiauti regione?

Pasak istoriko, Lietuvos santykiai su kaimynais blogėja dėl kelių priežasčių. Visų pirma, Lietuva nusisuko nuo geros kaimynystės principo ir užėmė konfrontacinę poziciją. Anot Č. Laurinavičiaus, santykius su Lenkija mes pabloginome nutarę tapti regiono centru plečiant demokratizacijos bangą į Rytų Europą, o su Rusija – pradėdami politinę kampaniją dėl nacizmo ir stalinizmo nusikaltimų sulyginimo.

„Pirmoji ryški kampanija - tai demokratijos plėtotė į Rytus. Labai gražus tikslas, žinoma, mes juk patys buvome demokratijos plėtotės rezultatas, bet Lietuvoje šitas principas įgavo konkrečius politinius uždavinius, konkrečią politinę programą. Pirmoji konkreti programa – Lietuva kaip regioninis centras, o dar geriau būtų, kad Lietuva apskritai pasikeistų ir atsikurtų Lietuvos didžiąją kunigaikštystę“, - teigė Č. Laurinavičius.

Istorikas sako suvokiąs, kad LDK paveldas yra vertybė, tačiau šiomis dienomis LDK geopolitinės vizijos atgaivinimas reikštų, kad norima ignoruoti dabartines valstybes – Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą – bei galbūt dominuoti jų atžvilgiu.

„Ji reiškia, kad erdvė, kuri apimtų šiandieninę Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą yra tam tikro bendrumo erdvė, kuri turi organizuotis pagal Lietuvoje egzistuojančius politinės sistemos principus ir šita sistema turi būti priešinga Maskvos despotijai. Tokia buvo logika XVII-XVIII a., ryškiai ta pati logika matėsi nuo 2008-2009 m. Lietuvoje“, - teigė istorikas.

Rusus supykdėme versdami priimti mūsų požiūrį į stalinizmą ir nacizmą

Santykiuose su Rusija atveju istorikas taip pat sako įžvelgiąs aiškiai dabartinei Rusijai priešišką politinę kampaniją, kuri sudarė sąlygas konfrontacijai. Jo nuomone, vietoje diskusijos apie nacizmo ir stalinizmo nusikaltimus, Lietuva pasiūlė tiesiog priimti jos požiūrį be jokių diskusijų.

„Tai yra ideologinė kampanija, kurios kūrėjai įsibėgėjo, kai valdžioje buvo dešinieji. Kampanija, žinoma, turi istorinį pagrindą, nes visi suprantame ir žinome, kas buvo stalinizmas, kas buvo nacizmas. Pirmas žvilgsnis į tas dvi sistemas iš tiesų suponuoja didžiulį panašumą tarp jų, ypatingai jos panašios savo masinio žmonių naikinimo apraiškomis. Bet problema ne tai, kad galima laisvai analizuoti, diskutuoti, bet čia buvo eskaluojama, kad yra šitaip, o ne kitaip. Todėl tapo akivaizdu, kad tai ne vien istorinės tiesos klausimas, bet politinis interesas, kurį galima nesunkiai įžvelgti. Tai bandymas griauti esamus šiandieninės Rusijos valstybės ir struktūros pamatus“, - sako Č. Laurinavičius.

Istorikas sutinka, kad žvelgiant negiliai, tarp nacizmo ir stalinizmo panašumų esama daug, tačiau, jo nuomone, šios totalitarinės idėjų sistemos skiriasi savo priežastimis bei esme – jo tvirtinimu, komunizmas yra utopinė doktrina, kurios tikslas padaryti visus žmonės laimingais, panaikinti tarp jų nelygybę.

„Nacizmas kas yra? Kad tik labai nedidelė dalis žmonių pasaulyje turi teisę į ateitį – tai yra vokiečiai. Tai kas čia bendra tarp tų doktrinų?“ - piktinosi Č. Laurinavičius, pridūręs, kad nacizmas sąlygojo Holokausto atsiradimą, o pirmasis žmogus, atidaręs Aušvico vartus, buvo rusų kareivis.

Pasak Č. Laurinavičiaus, apie tai diskutuoti tikrai galima, tačiau, jo nuomone, Lietuva ne diskutuoja, o primeta savo požiūrį ir ima žaisti didžiųjų valstybių žaidimus – demonizuodama siekia pakeisti galios pusiausvyrą pasaulyje.

Jis taip pat pridūrė, kad lietuvių vaidmuo plintant bolševizmo ar komunizmo idėjoms buvo ne paskutinis. Istoriko teigimu, tarpukariu Lietuvoje apie 300 tūkst. žmonių rėmė bolševizmą, o procentiniu požiūriu tai buvo gana stipri parama.

„Žinoma, latviai rėmė dar daugiau, žydai dar daugiau, o rusai nežinia. Tai kaip čia dabar? Gal galima užmiršti šitą pusę? Arba manyti, kad tai atplaišos?“ - klausė jis.

„Yra ir kita klausimo pusė – kai bolševizmas įsitvirtino Rusijoje, susiformavo trys Baltijos valstybės: Lietuva, Latvija, ir Estija. Jos de facto egzistuoja, nors visas demokratinis pasaulis atsisakė jas pripažinti. Ir kas jas pripažįsta pirmiausiai bei užmezga diplomatinius santykius? Tai Sovietų Rusija. Tai buvo pagrindas, kuris leido ir kitoms valstybėms pripažinti tas valstybes“, - aiškino Č. Laurinavičius.

Jo teigimu, Lietuvai vertėtų nustoti kaltinti Rusiją remiantis istorija ir pabandyti gerbti rusus bei dabartinė Rusiją, nors, akivaizdu, kas tai, kas šioje valstybėje vyksta, mums nepatinka.

Lenkijos atveju jis taip pat pasiūlė nevertinti vienareikšmiškai Molotovo-Ribbentropo pakto, mat, viena vertus, tai buvo brutalus susitarimas sunaikinti nepriklausomas valstybes, kita vertus, jeigu jo nebūtų, Lenkijos siena būtų ne tokia kaip dabar, o tokia kaip tarpukariu – su Vilniumi ir Vilniaus kraštu.