„Jei žmogus užterštas radioaktyviomis medžiagomis, mes nustatysime, kokiomis ir koks taršos lygis“, – sakė Radiacinės saugos centro (RSC) darbuotoja Aušra Urbonienė, visų pirma pasvėrusi ir pamatavusi mūsų kolegą.
DELFI dizaineriui Rimui teko apsirengti vienkartiniais drabužiais ir dvidešimt minučių pagulėti viso kūno aktyvumo matuoklio lovoje po gama detektoriumi. Skystu azotu šaldomu detektoriumi atliekant matavimus, rezultatai buvo fiksuojami kompiuterio monitoriuje.

Kol vyko procesas, A. Urbonienė pasakojo, kad dažniausiai tokio tyrimo pageidauja privatūs asmenys, įtariantys, kad galėjo būti užteršti radioaktyviosiomis medžiagomis. Važiuojantys į Černobylio zoną taip pat, tačiau dažniau tikrinasi grįžę, norėdami sužinoti, ar ten nebuvo užteršti.

Kokių radioaktyvių medžiagų galima rasti žmoguje, kuris buvo padidintos rizikos zonoje ir kur jos kaupiasi? Pasak A. Urbonienės, kiekviena radioaktyvi medžiaga žmogaus kūne elgiasi pagal tam tikrą biokinetinį modelį. Tačiau tikėtina, kad daugiausia iš Černobylio AE zonos galima „parsivežti“ radioaktyviojo cezio 137, nes ten išlikusi tarša šiuo radionuklidu. Jo fizikinė pusėjimo trukmė – 30 metų.

„Kiekviena radioaktyvi medžiaga kaupiasi vis kituose organuose. O cezis pasiskirsto viso žmogaus kūno skysčiuose taip pat ir raumenyse tolygiai, taigi tarša tokiu atveju gali būti visame žmogaus kūne“, – sakė RSC specialistė, patardama nebūti teritorijose, kur neleidžiama eiti, neliesti radioaktyvių daiktų, kad negautume papildomos taršos.

„Reikia laikytis lydinčiojo asmens nurodymų. Jei radiaciją matuojantys prietaisai rodo didelį užterštumo lygį, geriau neužsiimti saviveikla, klausytis vedlio, nenukrypti nuo nurodyto maršruto, vengti vietų, kur nežinoma tarša“, – vardijo specialistė.

Kaip parodė matavimai, prieš kelionę kolegos kūne dirbtinių radionuklidų taršos nebuvo. Grįžus iš Černobylio rodmenys nebuvo prastesni.

Lemtinga balandžio 26-oji.

DELFI primena, jog 1986 m. balandžio 25 d. Černobylio AE 4-ąjį energijos bloką buvo rengtasi stabdyti planuotam remontui ir techninei priežiūrai. Remonto metu kaip tik ir buvo planuota diegti saugos gerinimo priemones, kurios greičiausiai būtų padėjusios išvengti avarijos.

Pasak Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos specialistų, pasirengimas energijos bloko sustabdymui buvo komplikuotas. Tai lėmė, kad numatytų bandymų metu energijos bloko reaktorius veikė labai neįprastu, o kaip vėliau paaiškėjo – ir pavojingu režimu.

Iškart po to, kai atominės elektrinės darbuotojas paspaudė avarinio stabdymo mygtuką, balandžio 26 dieną 1 valandą 23 minutės 40 sekundžių, įvyko vandens garų sukeltas sprogimas, kuris išgriovė reaktoriaus ir energijos bloko konstrukcijas, išsviedė dalį radioaktyvių reaktoriaus šerdį sudarančių medžiagų – branduolinio kuro fragmentų, apšvitinto grafito, kitų elementų – į aplinką, ir sukėlė didžiulius gaisrus atominės elektrinės teritorijoje.

Sprogimas buvo toks galingas, kad nuvožė viršutinę reaktoriaus įrenginio plokštę, svėrusią 2000 tonų, o apatinė konstrukcija nusileido 4 metrus. Radionuklidų išmetimas į aplinką tęsėsi ir po sprogimo. Išmetimai žymiai sumažėjo tik gegužės 6 dieną, kai pavyko užgesinti įsiliepsnojusį grafitą. Ši medžiaga RBMK tipo reaktoriuose naudojama kaip neutronų lėtiklis. Grafito reaktoriuje buvo apie 1700 tonų. Iš viso didelis radionuklidų išmetimas po avarijos vyko apie 20 dienų.

Šaltinis
Temos
Specialus DELFI projektas „Černobylis - negyjanti žaizda“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (119)