Jo teigimu, aptariama mergaitė tėvo veiksmams nedrįsdavo pasipriešinti, nes buvo paprašyta mamos gulėti ramiai.
„Jūs įsivaizduokite, kas liko jos galvoje. Kas tai yra per savo kūno suvokimas, kaip jis tampa nešvarus tam, kad galėtų būti suvoktas kaip vienas mano grožio komponentų. Tai yra siaubas“, – tikino psichiatras.
Pirmadienį jis kartu su alkoholikų vaikų savaitę Lietuvoje inicijuojančios tarptautinės organizacijos „Mentor Lietuva“ generaline sekretore Egle Degutiene apsilankė DELFI organizuotoje konferencijoje, kurioje buvo siekiama atkreipti dėmesį į problemas, su kuriomis suduria panašiose šeimose augantys ar jau suaugę vaikai.
Vaikai atsiduria barnių centre
„Ši istorija man buvo labai skaudi, bet paskui aš išgirdau ne vieną į ją panašią“, – pripažino E. Laurinaitis.
Jo teigimu, labai neretai vaikai atsiduria pačiame tėvų barnių centre, ant jų pečių užkraunamas vaidmuo, kurio jie tikrai negali pakelti, tad ima justi bejėgiškumą ir dėl suaugusių bėdų kaltina save.
„Visa šeima yra kaip laikrodžio mechanizmas. Geriantis tėvas ar motina yra pagrindinis sraigtelis, kuris tikrai suka absoliučiai visus ir kiekvienas tame turi savo vaidmenį. Vienas vaikas būna tas, kuris glosto, tvarko tėvus po išgertuvių, kitas – galbūt tylenis, kuris nekelia jokių problemų, išgyvena savyje, „gerietis“, dar kitas – protestuotojas“, – kaip jaučiasi vaikai, vardijo E. Degutienė.
E. Laurinaitis pridūrė, kad pastarojo tipo vaikai neretai paauglystėje ima daryti tokius dalykus, kad labai sunku net suvokti, kas tą nulėmė.
Konferencijos metu specialistai taip pat pasidalijo kitų šalių patirtimi – kaip su alkoholio problema tvarkėsi Islandija, Suomija ir Kanada bei patarimais, kokie mūsų veiksmai padėtų pasiekti norimą rezultatą Lietuvoje.
6 kartus didesnė tikimybė susidurti su smurtu, sveikatos sutrikimais
Paklausti, ar dažnas atvejis, kai alkoholikų tėvų šeimose užaugę vaikai patys ima piktnaudžiauti svaigiaisiais gėrimais, specialistai sutiko, kad jie patenka į rizikos zoną dėl galimų priklausomybių, tačiau mastas esą ne toks, kaip neretai įsivaizduojama.
„Jungtinėje Karalystėje daryti tyrimai parodė, kad 6 kartus didesnė tikimybė tokiems vaikams yra šeimose susidurti su smurtu. Lygiai taip pat panašus skaičius dėl sveikatos sutrikimų, polinkio į savižudybes, depresiją. Polinkis į priklausomybes yra 2 kartus didesnis, palyginus su anksčiau minėtais – tik tiek“, – pasakojo E. Degutienė.
Tą išgirdęs E. Laurinaitis pabrėžė, kad alkoholikų tėvų šeimose užaugusių asmenų gyvenimo kokybė yra labai prasta – turima patirtis žlugdo ir jų dabartį.
Trys ketvirtadaliai pacientų – alkoholikų vaikai
E. Degutienės teigimu, terminas „alkoholikų vaikai“ yra pakankamai sudėtingas ir apimantis daug bruožų, tačiau pagrindinis dalykas, siejantis tokius asmenis, – jie kasdien susiduria su baimėmis, nerimu, jaučiasi pasimetę, nežino, kas vyksta jų šeimose ir tai neišnyksta suaugus.
„Kad tokių žmonių yra labai daug, galiu patvirtinti iš asmeninės patirties. Maždaug trys ketvirtadaliai mano pacientų iš tikrųjų buvo iš tokių šeimų, kuriose piktnaudžiauta alkoholiu. Vienas dalykų, kurie nulemia mūsų suaugusių gyvenimą susiformuoja labai anksti – iki pirmų gyvenimo metų pabaigos – tai suvokimas, į kokį pasaulį aš atėjau. Saugų ar ne“, – pridūrė E. Laurinaitis.
Jo teigimu, būtent tuomet asmuo mokosi numatyti, kas nutiks po tam tikro jo veiksmo. Gebėjimą teisingai tai įvardyti, specialistas apibūdino kaip savivertę.
„Tačiau ta savivertė praktiškai yra absoliučiai sužlugdyta tų vaikų, kurie kasdien laukia, kol galų gale tėtis ar mama pamatys jį, paglobos, priglaus. Ko reikia vaikui? Dviejų dalykų – tėvų meilės ir laiko. Be jokios abejonės, alkoholikų šeimose jie to negauna, todėl išauga su šiuo nepatenkintu ilgesiu, besitęsiančiu visą gyvenimą“, – tikino E. Laurinaitis.
Raktas – tapti mama ir tėčiu sau pačiam
Anot jo, visi mes šią akimirką esame savo istorijos rezultatas, tad jei turime problemų šiuo metu, tikėtina, jų kilmės reikėtų ieškoti praeityje. Nors būna asmenų, kurie aiškina savo negatyvių patyrimų neprisimenantys, specialistas tikino, kad tuomet situacija yra dar sudėtingesnė. Vadinasi, patirties poveikis yra nesąmoningas ir to asmuo negali kontroliuoti.
„Praeityje mes nieko pakeisti negalime, tačiau galime pakeisti savo praeities matymą, kiek ji šiandien gula ant dabarties juodu šešėliu. Jei žmogus sugeba išeiti iš šešėlio zonos, gali labai daug padaryti. Todėl aš drįstu tvirtinti, kad alkoholikų vaikai gali turėti labai skirtingus likimus“, – kad visada yra galimybių, dėstė E. Laurinaitis.
Pasak specialisto, dirbant su alkoholikų vaikais, galutinis tikslas paprastai būna padėti jiems tapti mama ir tėčiu sau pačiam.
4 ženklai, išduodantys, kad esi alkoholikas
Paprašyti apibrėžti, kokie ženklai išduoda, kad esi alkoholikas, specialistai tikino, kad pirma, kalbamame apie priklausomybę ir tęstinį veiksmą.
„Pirma, kai žmogus geria ar vartoja narkotines medžiagas ne todėl, kad to nori, o todėl, kad nebegali nenaudoti. Antra, tas naudojimas yra pateisinamas visokiomis išorinėmis priežastimis – visi išgeria, tai ir aš lygiai taip pat. Trečia, gyvenimas pradeda suktis apie šį veiksmą. Jei jie nesuprastų to, jie neneigtų. Jei asmenys neigia, supranta, kad tai reikia neigti ir kad taip yra. Ketvirta, žmonės vartoja šias medžiagas ne tam, kad būtų gerai, o tam, kad nebūtų blogai. Kai abstinencijos sindromai imami gydyti tuo pačiu nuodu, tai jau yra viskas, paskutinis žingsnis“, – aiškino E. Laurinaitis.
Alkoholio vartojimas, pastebėjo pašnekovas, labai susijęs ir su vyriškumo mitologija. Esą tikras vyras tas, kuris gali daug išgerti ir nepasigerti, tad kiekvienas ir bando savo jėgas.
„Užmirštama, kad problemos, dėl kurių, aiškinama, geriama, niekur nedingsta, tik tampa nesąmoningomis. Tai reiškia, graužia kaip kirminas iš vidaus, tačiau to nematyti išorėje“, – sakė pašnekovas.
Jo teigimu, ne išimtis tikrai ir moterys, geriančios ir dėl to, kad jų savivertė nebuvo išugdyta, bėgančios nuo problemų.
„Mes Lietuvoje nesuvokiame paprasto dalyko – vaiką iki 7-8 metų reikia girti ne už rezultatą, o už pastangas. Vien už tai, kad jis bandė. Tačiau kiek tėvų ir motinų Lietuvoje net neleidžia savo vaikams prisiliesti prie suaugusių darbų: „Eik iš čia“, „Sugadinsi“, „Aš geriau“. Bet vaikas turi mokytis daryti, nors tai iš pradžių ir nebus tobula“, – perspėjo psichiatras.
Kodėl stebimasi esą gerose šeimose išaugusiais probleminiais vaikais?
Pasak E. Degutienės, neretai manome, kad alkoholis yra tik soc. rizikos šeimų, kurių Lietuvoje yra apie 10 tūkst., problema. Tačiau, anot jos, pakankamai dažnai tokių pačių problemų turi ir sėkmingais pavyzdžiais vadinamos šeimos.
„Problema yra nepalyginamai didesnė, nes tokiose šeimose ji slepiama ir į tai įtraukiami ne tik vaikai, visa struktūra“, – stebėjosi specialistė.
Pasak E. Laurinaičio, iš pažiūros tvarkingai atrodančios, tačiau problemų turinčios šeimos neretai yra gerai užmaskuotos.
„Kaip dažnai paskui kaimynai, draugai, pažįstami ima kalbėti: „Tokioj geroj šeimoj, o toks vaikas išaugo“... Bet mes turime prisiminti, kad vaikas yra šeimos veidrodis. Jis sutenka į save viską, kas iš tikrųjų vyksta namuose, todėl jis yra geriausias portretas to, kas vyksta namuose“, – aiškino psichiatras.
Aplinkiniams buvo sunku patikėti, kaip taip elgėsi aukštas pareigas užėmusi moteris
E. Degutienė prisiminė atvejį, kai teko susidurti su esą geroje šeimoje augusia mergina, iš tiesų turėjusią nepavydėtiną patirtį.
„Vasara. Ji laukia, atvažiuoja autobusas. Mamos nėra, kitas – irgi nėra. Ji visada gyvena su jausmu – gerai, dabar aš turiu grįžti namo, kas manęs laukia. Tą naktį mama negrįžo, aš nežinau nė kur ji... Visą gyvenimą ji jautė baimę, kas lauks už uždarų durų, sukdama raktą ji nežinojo, ką ras – ar bus mama, išmėtyti buteliai, jausis alkoholio kvapas. Kai mama prablaivėdavo, dukra ją prižiūrėdavo, gelbėdavo“, – išgirsta istorija dalijosi pašnekovė.
Jos teigimu, merginai buvo itin sudėtinga kovoti ir su stereotipais – aplinkiniams buvo sunku patikėti, kad taip elgiasi aukštas pareigas visuomenėje užimanti moteris.
Kaip jaučiasi apie problemas prabilęs vaikas?
Tiesa, apibrėžti, koks elgesys vaiką supantiems suaugusiems gali išduoti problemas šeimoje, specialistai tikino nenorintys tam, kad neprasidėtų raganų medžioklė. Į situaciją, tikino jie, reikia žiūrėti labai jautriai, tad didesnis dėmesys esą turėtų būti skirtas specialistų, kurie su tuo dirba, parengimui.
„Vaikui tėvas ar mama, ką jie bedarytų, vis tiek yra patys brangiausi žmonės jo gyvenime. Ir jei mes jį prakalbiname, jis jaučiasi išdavęs šeimą. Kaip jį apsaugoti nuo šio jausmo, galimų pasekmių grįžus namo – dažniausiai vaikas pasakys, ką papasakojo – apie tai pirma turime galvoti“, – ragino E. Laurinaitis.
Anot E. Degutienės, vaiką pagalbos link reikia kreipti labai atsargiai. Tačiau tai, žinoma, nereiškia, kad būtina tylėti, kai pastebi, kad prieš jį smurtaujama.