Pasitinka visas vaikų atžalynas
Įprasta, kai paskambinus į duris, jas atidaro vienas žmogus. Atvykus į svečius pas Buivydus mus pasitiko būrys kleketuojančių besišypsančių dailių veidukų – visas atžalynas. Iškart apipylė klausimais: „Ar mus fotografuosite? Ar galėsime persirengti? Kur apie mus rašysite? Ar apie mus gerai parašysite?“
Susėdame kambaryje ir pradedame skaičiuoti namuose esančius vaikus: 10 metų Silvestras, 10 metų Deimantė, 9 metų Džesika, 15 metų Andrėja, 16 metų Jolanta. 8 metų Justė, beveik 19 metų Matas, 13 metų Skirmantė ir beveik 13 metų Aurėja tada buvo išėję, todėl pokalbyje nedalyvavo.
„Čia dar ne visi“, – patikslino Jurgita, mums suskaičiavus iki devynių. Trys jos vyro Arvydo Buivydo vaikai išvažiavę pasisvečiuoti pas šeimą palikusią ir Anglijoje laimę suradusią mamą.
„Vyriausia vyro dukra planuoja likti Anglijoje, du mažiukai atvažiuos pas mus gyventi. Tada bus jau 12 vaikų“, − planais dalijosi J. Buivydienė.
Neseniai atšoko savo vestuves
J. Buivydienė nebuvo linkusi daug pasakoti apie save. Gimė ir užaugo Kaune. Tėtis mirė, kai ji buvo paauglė. Mamos sveikata buvo bloga, todėl vos baigusi devynias klases pradėjo dirbti, mokytis nebuvo kada. Ji net nenumanė, kad kada nors turės tokią didelę šeimą.
„Anksčiau gyvenau su draugu nesusituokusi, jis smurtavo, gėrė, todėl apsisprendžiau ir maždaug prieš metus jį mečiau. Vienai su penkiais vaikais buvo sunku. Dabar lengviau: dabartinis vyras dirba, pajamų šeimai užtenka“, − gyvenimo išbandymus paprastai it karoliukus vėrė J. Buivydienė.
Vėliau A. Buivydas ir keturi jo vaikai iš uostamiesčio persikraustė į Kauną. Vaikai gavo vietas mokyklose, Arvydas – stogdengio darbą. Dirba ilgai, kartais – be laisvadienių. Jurgita dirba savanore virtuvės darbuotoja Samariečių draugijoje. Jos šeimą samariečiai paremia drabužiais vaikams, maistu ir kitais reikalingais daiktais. Darbas – kas antrą savaitę. Kai nedirba, J. Buivydienė tvarkosi namuose.
Vasarą – beveik kasdien prie marių
Gegužė Buivydų šeimoje – gimtadienių mėnuo. Šį mėnesį yra gimusi Jurgita ir trys jos vaikai. Visi gimtadieniai švenčiami tik šeimoje, tiesa, vaikams perkamas dar vienas tortas šventei mokykloje.
„Per gimtadienius namai būna pilni gėlių, visa šeima susirenka kambaryje prie stalo, pjaustome ir skanaujame didžiulį tortą, − netrukus vyksiančių švenčių scenarijų pasakojo J. Buivydienė ir užsiminė apie galimas jo korekcijas. − Vyresniosios jau nori švęsti kitur, bet dar ne laikas, dar tegul palaukia. Sueis aštuoniolika, tada ir galės švęsti atskirai.“
Į koncertus, cirką ar kiną šeima irgi vyksta kartu. Vasarą Jurgita su vaikais dienas dažnai leidžia prie Kauno marių. Įsideda maisto, patiesalus ir išvažiuoja visai dienai, grįžta tik vakare. „Kieme vaikams vasarą nėra ko veikti – nėra sūpynių, žaidimų aikštelių – todėl ir važiuojame kasdien į gamtą“, – aiškino J. Buivydienė.
Ne visi turi lovas
„Mūsų buto kambarių dydžio tiksliai nežinau, du kambariai didesni, vienas − mažesnis“, − aprodo butą J. Buivydienė.
Viename kambaryje miega Jurgita su vyru, kituose – vaikai. Ne visi vaikai turi savo lovas. Kai kurie miega ant čiužinių, patiestų ant žemės. Virtuvė – vos kelių kvadratinių metrų. Joje stovi mažas staliukas ir suolas, kur gali pavalgyti vienas suaugęs žmogus arba du maži vaikai.
„Virtuvėje nėra sąlygų valgyti, todėl valgome kambariuose – nusinešame kiekvienas sau, bendrai valgyti susėdame tik per šventes“, – kasdienybės detalėmis dalijosi moteris.
Namų taisyklės – griežtos, bet teisingos
Savo ir vyro vaikų moteris sako neišskirianti − visus mylinti vienodai. „Stengiuosi pirkti vienodus, bet skirtingų spalvų drabužius. Daugiausia pinigų išleidžiame vaikams, nes jiems visko reikia“, – kiekvienai mamai žinomais rūpesčiais dalijosi J. Buivydienė.
„Mums mama leidžia būti lauke, tačiau reikia grįžti iki 22 val., jei neparuoštos pamokos – iki 21 val. Visada turime pasisakyti, kur einame, − taisykles, galiojančias vyresniems Buivydų vaikams, vardijo vyriausioji Jurgitos duktė Jolanta. − Tvarkomės beveik kasdien. Jei „prisidirbame“, gauname bausmę – areštą dviem dienoms neiti į lauką, kartais − savaitei. Bausmes pavyksta sušvelninti geru elgesiu.“
Po pamokų – į dienos centrą
Kol šnekučiuojamės, mažesni vaikai atidžiai mus stebi: vieni iš prieškambario, kiti – iš už mamos nugaros. Po truputį vis dažniau įsiterpia į pokalbį. Įsidrąsinę perima pokalbio iniciatyvą ir drąsiai atsako į mamai užduodamus klausimus. Tik kai pradedame kalbėtis apie pažymius, ima prašyti mamos, kad nepasakotų apie jų mokyklines „nuodėmes“.
Vaikai lanko skirtingas mokyklas. Atvykėliai iš Klaipėdos negavo vietų toje pačioje mokykloje. Bet visos vaikų mokyklos netoli nuo namų – todėl rūpesčių dėl nuvežimo nekyla. Po pamokų vaikai važiuoja į dienos centrą, ten laukia sporto užsiėmimai, futbolas, šokiai, maisto gaminimo pamokos. J. Buivydienė sakė, kad vaikai ir iki šiol lankė jiems patinkančius būrelius: šokius, muziką, važiuodavo į baseiną mokytis plaukti.
Mažųjų svajonės
Silvestras, 10 metų: „Baseinas name yra svarbiausias, jame plaukiočiau kasdien“. Mokykloje sekasi matematika, taupo pinigus naujam telefonui.
Andrėja, 15 metų: „5 metus lankiau privačias muzikos pamokas Jaunimo mokykloje, dalyvavau įvairiuose konkursuose, bet nusibodo. Dabar noriu lankyti kačelkę (sunkioji atletika – aut. past.), bet mama neleidžia.“ Mėgsta daryti šukuosenas, dažytis. Labiausiai nori išmaniojo telefono ir dviračio.
Džesika, 9 metai: „Turiu išmanųjį telefoną, jį skolinu vyresnėms sesėms, nes jos sudaužė savo. Jos – fyfos.“ Mėgsta dainuoti, plaukioti, fotografuotis. Turi daug lėlių.
Deimantė, 10 metų: „Gal būsiu prezidente, niekada nerūkysiu ir negersiu.“ Mėgsta sportą, vaidybą, gyvūnus.
Jolanta, 16 metų: „Tėčiui pritariau, kad susirastų draugę. Mama man gera, neseniai ji įšoko į mūsų stilių, dabar žino, kas mums patinka ir ką mėgstame“. Devintokė, planuoja tapti barmene, norėtų turėti dviratį.