Viskas baigėsi ne tik fizinėmis, bet ir dvasinėmis kančiomis, kurias vieną dieną nutraukė darbdaviai, ilgametės darbuotojos alkoholizmo istorijoje padėję tašką.
Po studijų prekybos sferoje dirbusi ir tebedirbanti Marija blaivi penkerius metus ir keturis mėnesius. „Nepamiršiu dienos, nuo kurios pradėjau skaičiuoti savo blaivybę. Man tai svarbu, aš branginu savo blaivų gyvenimą“, – inteviu DELFI sakė vilnietė.
Į alkoholizmą ji grimzdo pamažu. „Iš pradžių juk atrodo, kad išgeri, kaip visi. Be to, aš blaivininkų net nelaikiau normaliais žmonėmis. Plano prasigerti, žinoma, irgi nebuvo. Mane supo normalūs žmonės, augau normalioje, ne alkoholikų šeimoje. Mano tėvai – labai šaunūs, iki šiol neturi problemų su priklausomybe. Tarp draugų alkoholikų taip pat nėra“, – sakė Marija.
- Kaip jums taip atsitiko?
-Ne visi vienodai reaguoja į alkoholį. Kiek atsimenu, mane jis veikė labai teigiamai, buvo tarsi paskutinė dėlionės detalė, kurios dėka pasaulio vaizdas išsiskleisdavo visu savo tobulumu. Man jis suteikė pilnatvės. Iš pradžių pavartojus alkoholio buvo smagu – šventės dvasia. Nemėgau paprastų dienų, laukdavau ypatingų, o jos visada siedavosi ir su alkoholiu.
Neatsimenu susitikimų su draugais prie arbatos. Tačiau kitų žmonių alkoholis taip nepaveikė.
- Ir niekas nesignalizavo apie polinkį priklausomybei?
-Buvo vienas dalykas. Kiek prisimenu, kontroliuodavau išgeriamo alkoholio kiekį. Kaip sužinojau vėliau, problemų neturintys žmonės to nedaro. Baimė, kad galiu padauginti, man pasireiškė labai anksti, dar studijų metais.
- Kada pradėjote piktnaudžiauti?
-Kai mano pačios šeimoje iškilo problemų. Alkoholio griebiausi kaip nuskausminančiųjų, norėdama palengvinti savo būseną. Kartą per savaitę susitikdavau su draugėmis pasisėdėti, pasiguosti. Man atrodė, kad tai nekaltas laiko praleidimas, kuris pradeda. Tačiau progų išgerti daugėjo. Kuo stipresnės būdavo asmeninio gyvenimo nesėkmės, tuo daugiau vartodavau.
Normalūs žmonės šeimoje iškilusias problemas sprendžia, tačiau man, kaip ir kitiems alkoholikams, buvo sunku susitaikyti su tikrove ir aš nuo jos bėgau.
Iš pradžių alkoholis veikė, kaip aš norėjau, tačiau paskui mane visiškai užvaldė. Jo reikėjo vis daugiau, bet atrodė, kad bet kada galėsiu negerti.
Užaugo ir atskirai gyventi pradėjo dukra, galutinai iširo mano šeima. Išsiskyrusi su vyru jaučiausi laisva, galinti gyventi sau. Tačiau tas „sau“ susivedė į nekontroliuojamą gėrimą.
- O kaip su drabais susitvarkydavote?
-Darbas buvo ta sritis, kur norėjau išsaugoti savo socialinį veidą. Nebuvau iš tų alkoholikų, kurie ima nedarbingumą ar tiesiog neateina. Širdies gilumoje jaučiausi kalta dėl gėrimo, tad stengiausi dirbti sąžiningai – kol galėjau. Kaltę, nepatogumą prieš darbdavius ir kolegas atpirkinėjau dirbdama viršvalandžius ir t.t.
Aš labai slėpiau, kad geriu. Nesiskolindavau pinigų, taigi, darbas buvo ir svarbus pajamų šaltinis. Reikėjo pinigų svaigalams, reikėjo išlaikyti butą. Labai nenorėjau alkoholizmo pasekmių, tačiau netrukau pajusti, kad jos – neišvengiamos.
Kas alkoholiką priverčia pripažinti, kad jis geria ne visai taip, kaip kiti? Tik pasekmės, kai nebegali atsikelti į darbą ir tau ryte reikia išgerti alkoholio, kad atgautum gebėjimą mąstyti.
Kai alkoholis nebesuteikia malonumo, pakilimo, nusiraminimo, tampa našta, tačiau to kontroliuoti nebegali. Jis pradeda valdyti. Aš taip pat pasiekiau stadiją, kai nebenoriu gerti, mano smegenys sako, kad gerai būtų sustot, tačiau pati to padaryti nebegaliu. Prasidėjo baisiausia gėrimo fazė.
- Jums tai buvo dugnas?
- Dugnas – nebūtinai voliotis griovyje. Man jis - nebesugebėjimas būti, kuo buvau anksčiau. Bandžiau nepasiduoti: eiti į teatrą, bendrauti su žmonėmis, lankyti tėvus. Bet ir tai tapo per sudėtinga. Visa, kas buvo tarp manęs ir alkoholio, sprūdo iš gyvenimo.
Jei susitikdavau su draugais, greit suprasdavau, kad man per sunku su jais bendrauti, turiu pasitraukti ir išgerti.
- Gerdavote viena, namuose?
-Be abejo. Ir įsivaizdavau, kad niekas nieko nežino. Man atrodė, kad jei darbdaviai, kolegos, mano draugai nieko nesako, man dar viskas gerai. Iki paskutinio bandžiau įrodyti sau, kad susitvarkysiu pati.
Pripažinti problemą man labai sudėtinga. Kiek galiu, kabinuosi į galimybę susitvarkyti pačiai. Taip veikia mano galva.
- Periodiškai užgerdavote ar vartodavote nuolat?
-Šešerius paskutinius metus gėriau kasdien. Prasidėjo sveikatos problemos, tačiau ir tai manęs nestabdė. Pradėjau vaistais stiprinti kepenis, širdį, bet apie metimą gerti net nebuvo minčių.
- Kodėl?
-Man buvo baisu įsivaizduoti save be alkoholio. Gyvenimas geriant atrodė visai normalus, tik norėjosi pristabdyti tempą. Ilgą laiką man patiko gerti. Atrodė, kad radau aukso vidurį, nes išgėrus pagerėdavo nuotaika, jausdavausi energingesnė. Atrodė, kad taip tęsis visada. Nežinojau, kad alkoholis pareikalaus iš manęs vis daugiau.
Degradacija prasideda, kai susitaikai su tuo, jog tampa nesvarbūs artimi žmonės, pomėgiai, kuriuos kažkada turėjai, kai leidi sau ateiti į darbą su kvapeliu, nekreipi dėmesio į pastabas, kurių paprastai žmonės tiesiai nesako, bet bando atkreipti dėmesį į situaciją.
- Darbe kolegos jums duodavo susiprasti?
-Taip, bet aš nenorėjau pripažinti problemos, nors dozės vis didėjo, gerdavau kasdien. Iliuzija, kad su tam tikra „norma“ galėsiu gyventi iki pabaigos, nepasiteisino.
-Kaip gėrėt paskutiniu metu?
-Rytas prasidėdavo nuo alkoholio. Paskutiniu metu aš jau nebegalėjau valgyti – vien tik gėriau ir taip gaudavau kažkiek kalorijų. Kai dirbdavau, irgi reikėdavo alkoholio, tad išgerdavau prieš darbą, paskui per pietų pertrauką. Po darbo jau gerdavau daugiau. Naktis irgi nebuvo priežastis negerti. Nusmigdavau, prabusdavau – ir vėl reikėdavo alkoholio.
Tai buvo ne tik fizinė, bet dvasinė kančia. Negalėjau suprasti, kas su manimi vyksta. Alkoholio kiekiai buvo didelis, tačiau įsivaizdavau, kad man pagerės pakeitus alkoholio rūšį, vartojimo tvarką, dar kokią gudrybę padarius. Tai – iš tuščio į kiaurą, bet man atrodė sprendimas.
Atsimenu, labai išsigandau, kai pirmą kartą „trūkau“ mieste. Neatsiminiau, kaip nusigavau į kitą vietą: kur įlipau į troleibusą, išlipau, kaip ėjau. Tačiau ir tai manęs nesustabdė. Alkoholiko protas turi „puikią“ savybę – užmiršti baisybes. Po kurio laiko pradeda atrodyti, kad viskas ne taip ir tragiška.
- Domėjotės alkoholizmu?
-Ilgai nieko nežinojau, bet paskui pradėjau skaityti internete, pasidariau testą. Žinoma, atsakymas buvo, kad turiu polinkį. Tačiau aš nenorėjau tokios tiesos. Man tiko bet kokia diagnozė, tik ne alkoholizmas. Nuėjau pas psichiatrą, pasakiau, kad depresija ir labai nedrąsiai, jog geriu. Labai tyliai. Man paskyrė vaistų nuo depresijos. Pradėjau juos gerti kartu su alkoholiu, nors puikiai žinojau, kad taip elgtis pavojinga.
- Kuo jums tai baigėsi?
-Paspartino atomazgą. Po kokių trijų mėnesių atėjo diena, kai mano gyvenimas apsivertė. Stipriai gėriau jau 11 metų, 6 ijų buvo labai sunkūs. Draugai ne kartą siūlė padėti. Jie kantriai ir dėmesingai su manimi elgėsi. Tačiau ypatingai man padėjo darbdaviai.
- Kuo?
-Prirėmę mane prie sienos. Nes man reikėjo šoko. Knygoje „Anoniminiai alkoholikai” yra skyrius darbdaviams, kaip jie turėtų elgtis su priklausomu žmogumi. Taigi, mano darbdaviai, galbūt nežinodami to teksto, pasielgė geriausiai, kaip toje situacijoje buvo įmanoma. Pasakė: „Arba tu kažką darai, arba mes tave išmesime”. Ir liepė tučtuojau važiuoti į ligoninę.
Aš labai išsigandau, bet man to reikėjo, nes esu alkoholikė, manipuliatorė: nieko nedarysiu, jei tik galiu tai sau leisti.
Viduje, matyt, tada jau buvau pasiruošusi priimti tiesą. Man pačiai mano gyvenimas buvo pasidaręs nebepakeliamas, artėjo prie pabaigos ir aš, tiesą sakant, norėjau, kad jis pasibaigtų. Tačiau nusižudyti buvo baisu, o gyventi – nepakeliama.
Darbdaviai man visų pirma pasiūlė Minesotos programą. Gal keista, bet apie sveikimą jie žinojo daugiau už mane. Tačiau narkologijos skyriuje sužinojau, kad prieš Minesotos programą reikia išbūti dvi savaites blaiviai ir tada garsiai ištariau, kad viena namuose nesugebėsiu tiek laiko negerti.
- Kaip pavyko ištverti?
-Dvi savaites gulėjau ligoninėje, mano buvo skirtas medikamentinis gydymas. Pati sau, žinoma, buvau ypatinga ir labai reikšminga, galvojau, kad man paskirs atskirą palatą, tačiau taip nebuvo.
Su mumis dirbo socialiniai darbuotojai, psichoterapeutai. Visi labai puikūs žmonės. Buvo skirtas laikas ir Anoniminiams alkoholikams (AA), per kurį jie dalijosi savo patirtimi. Paliko skrajučių su grupių adresais. Kai pasibaigė penkių dienų karantinas, vienas iš pacientų pasiūlė man nuvažiuoti į AA susirinkimą. Personalas taip pat primygtinai siūlė. Nuvažiavome ir man paliko įspūdį. Po ilgų metų visiško vidinio atsiskyrimo pamačiau daug blaivių žmonių, kurie kažkada gėrė. Keista buvo girdėti: „Kaip gerai, kad tu atėjai”.
Po detoksikacijos Minesotos programoje susipažinau su 12 žingsnių programa. Tas laikas man buvo baisus. Netgi rašyti buvo sunku, drebėjo rankos. Teko iš naujo mokytis valgyti – alkoholis buvo išdeginęs gleivines.
- Po kiek laiko galėjote pradėti dirbti?
-Po pusantro mėnesio. Kažkada atrodė, kad be manęs ten viskas sustos tą pačią dieną, tačiau taip neįvyko. Kolektyvas mane priėmė labai geranoriškai. Man pačiai pirmą kartą atėjo suvokimas, kad galbūt pavyks daugiau niekada negerti ir tai buvo palaima. Pradėjau kasdien vaikščioti į AA susirinkimus.
Įsivaizdavau, kad 12-os žingsnių programą, kuria remiamės, reikia intelektualiai įsisavinti, suvokti ir viskas pasikeis. Nesupratau, kad tai – kelias į sveikimą, kurį reikia nueiti, kad reikės globėjos.
Tačiau lankydama susirinkimus pamačiau, kad žmonės iš tiesų keičiasi. Mane kaip alkoholikę labiausiai žavėjo jų vidinė ramybė, kurioje nebuvo puikybės, visiškas adekvatumas, sugebėjimas priimti sprendimus ir kiti dalykai. Manyje buvo daug neaiškumo, baimės vėl užgerti.
Su globėja pradėjau studijuoti AA knygą, kurioje surašyta, ką turiu padaryti, kad pasveikčiau.
Sveikimas prasidėjo pripažinimu, kad man – galas, kad nebegaliu remtis savo senom idėjom: konfliktas – reikia išgerti ir bus lengviau, atsitiko kažkas svarbaus – reikia išgerti ir bus dar smagiau. Daug metų būtent taip veikė mano galva. Kaip iš to išsivaduoti, jei negaliu atsilaikyti prie mintį: „reikia išgerti”? Kad ir kokia būčiau protinga, išsilavinusi, kad ir kaip man gerai sektųsi kituose dalykuose, šitoje vietoje mano atmintis mane nugalės ir aš pasiduosiu priklausomybei.
Taip pat supratau, kad mano alkoholizmas – tik gėlytės. Didžiausia problema – egocentrizmas, kad mano pasaulio centre – aš ir kitiems ten nėra vietos, tad kalbėti apie kažkokį Dievą iš viso beprasmiška.
Iki ateidama pas AA aš turėjau labai daug pretenzijų žmonėms, įsitikinimams ir tai man labai trukdė. Nes kai gyveni su pretenzija viskam, kas tave supa, labai sunku būti ramiam.
Pusiausvyrai palaikyti aš turiu laikytis principų, kurių mane moko 12 žingsnių programa: pripažinti savo būdo trūkumus, atsiprašyti žmonių už skriaudas, atlyginti žalą, laikytis tam tikrų dvasinių praktikų ir padėti kitam alkoholikui. Esu laisva tiek, kiek šių principų laikausi.
Moterys greičiau tampa priklausomos
Moterims priklausomybė nuo alkoholio paprastai vystosi greičiau nei vyrams. Kaip rodo tyrimai, alkoholio koncentracija moterų būna kraujyje daug didesnė nei vyrų, net jei išgeriamų svaigalų kiekis – tas pats, nes moterų organizme mažiau vandens, mažesnė kūno masė, mažiau aktyvūs fermentai, atsakingi už alkoholio skaidymą.
Moterų alkoholizmas ne taip krinta į akis, kaip vyrų. Be to, moterų potraukis alkoholiui dažnai laikomas ne liga, o gėdingu potraukiu, todėl moterys paprastai slepia priklausomybę nuo alkoholio, geria slapčia, vienos.