„Lietuvos išskirtinumas turizmo aspektu – ji lygiai išsivysčiusi, turi sostinę, nemažai miestų, miestelių, kaimo gyvenvietes. Per 21 metus įvyko be galo didelis šuolis. Mūsų miestai ir miesteliai tapo gerokai švaresni, gražesni, daug kas atnaujinta, daugybė objektų pastatyta, jie žymiai patrauklesni“, - tvirtina Valstybinio turizmo departamento direktorė Raimonda Balnienė.
R. Balnienės manymu, žmonės išmoko kurti gražią aplinką. Esą šiandien žmonės ir rengiasi gražiau, ir daugiau šypsosi. Daug pinigų investuota į atskirus paveldo objektus, tad dabar turime penkis nacionalinius, 30 regioninių parkų.
„Pati galiu pasakyti, kaip pasikeitė Švenčionys, kur dažnai tenka važiuoti. Tai buvo aptriušęs, pilkas rajono centras. Šiandien važiuoji – gatvės gražios, šviesoforai, šaligatviai, namai įgavo spalvą. Miesto centre atsirado parkas, net fontanas, veikia muziejus, turizmo informacijos centras“, - DELFI kalbėjo R. Balnienė.
Pašnekovės teigimu, kadangi gerai išplėtota turizmo infrastruktūra, Lietuvoje yra ką parodyti turistams. Tik, mano R. Balnienė, to neįvertiname ir tuo nepasidžiaugiame.
R. Malinauskas: miestai gražyn, tačiau auklėjamos išlaikytinių kartos
„Kad miestai stovi vietoje, turbūt ir didžiausias skeptikas negalėtų tvirtinti. Pirma – tobulėja technologijos, medžiagos – vien tai krenta į akis. Kartais dar išvažiuojame į tas valstybes, kur dvidešimtmečio senumo reiškinių žymiai daugiau. Ten iškart pastebime pilkas spalvas, mažą kontrastą tarp aplinkos ir statinių. Šioje srityje atliktas didelis šuolis“, - sako Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas.
R. Malinauskas pamena atvejį, kai 2001 m. iš Vokietijos atvykusiame verslininkui, su kuriuo norėjo statyti Druskininkų vandens parką, turėjo aiškintis, kodėl kelionėje sutiko tiek mažai automobilių.
„Šiandien ar važiuojant iš Vilniaus, ar į Vilnių, ypač prieš savaitgalį tiek automobilių, kad sunku ir aplenkti. Nors labai kalbame apie bedarbystę, sunkius ekonominius dalykus, kuras nenumaldomai brangsta, turime išteklių ir galimybių važinėti nuosavu transportu – ne visada pačiu ekonomiškiausiu, nesinaudodami viešuoju transportu. Nežiūrint problematiškų dalykų, manau, pasikeitimai į teigiamą pusę visomis kryptimis“, - kalbėjo LSA prezidentas.
Kalbėdamas apie emigraciją ir mažėjantį gyventojų skaičių, R. Malinauskas liūnai pajuokauja, kad į Lietuvą atvyks gyventojų iš tų šalių, kuriose žmonių nestinga.
Jo manymu, didžiausia Lietuvos problema – socialinėje politikoje. „Šiandien „mylime“ ir „gerbiame“, palaikome ir mokame tiems, kurie oficialiai legaliai nedirba ir ieško būdų gyventi kitų sąskaita. Deja, tie, kurie dirba už minimalų atlyginimą ar truputį didesnį, šiandien Lietuvoje sunkiausioje situacijoje. Visas dėmesys turėtų būti žmogui, kuris net ir už minimalų atlyginimą eina ir dirba, nors jam paskui nepriklauso kompensacijos, pašalpos“, - mano R. Malinauskas.
Pašnekovo manymu, tuoj išauklėsime kartų kartas, kurios įpratusios gyventi iš pašalpų ir kitų socialinių dotacijų.
Miesto likimo lėmėjas – maras, karas, badas
„Reikia turėti omenyje, kad mes nepriklausomi 20 metų. Gerai skandinavams, vokiečiams ar kitiems kalbėti apie miestus, kai jų laisvė skaičiuojama šimtais metų. O mes tik 20 metų - ir per tą laiką yra didžiuliai poslinkiai. Aišku, norisi dar geriau“, - sako Lietuvos istorijos instituto Miestų tyrimo skyriaus vedėjas Saulius Sarcevičius.
Pasak S. Sarcevičiaus, visais laikais viskas vyko dinamiškai. Miestų vystymąsi daugiausia lėmė tokios stichinės nelaimės kaip karai, marai, badai. „Vienos krautuvės išnykdavo, kitos atsirasdavo. Tarkime, buvo gotikinis Vilnius – ateina Renesanso mada ir gotika praktiškai naikinama, statomi renesansiniai pastatai, paskui ateina barokas ir statomos barokinės bažnyčios“, - aiškina pašnekovas.
Jis nedramatizuoja fakto, kad daugumoje mažesnių miestų užsidarė kino teatrai, sumažėjo parduotuvių, maitinimo įstaigų.
„Kiek žinau, pavyzdžiui, Jiezne yra šešios parduotuvėlės ir jos visos funkcionuoja, nė viena nebankrutavo. O dėl kino teatrų – reikia suprasti, kad pasikeitė mūsų gyvenimo būdas – anksčiau nebuvo interneto, filmus galėjai žiūrėti tik per televiziją arba kino teatre“, - aiškina S. Sarcevičius.
Istoriko teigimu, didžiuosiuose miestuose likę pagrindiniai nauji kino teatrai atspindi komercijai reikalingus poreikius ir mūsų laikotarpį. Pasak S. Sarcevičiaus, nors sovietmečiu buvo daugiau parduotuvių, dėl deficito nieko nebuvo galima nusipirkti. O dabar užtenka vienos parduotuvės – joje gali gauti viską, tad jokios problemos nėra.
„Kiek tenka važinėti po provinciją, daugybė miestelių atrodo žymiai gražiau nei sovietmečiu. Tvarkoma jų infrastruktūra, ypač įstojus į Europos Sąjungą, pradėjo gražėti namai. Kita vertus, gyventojų mažėja, bet čia jau kita problema“, - apie miestų kaitos tendencijas kalbėjo S. Sarcevičius.