„Žinote, taip turėtų būti. Mes turime būti atviri sau, siekti gerovės sau ir savo artimiesiems, savo bendruomenei ir valstybei. Galų gale yra principai, kuriais turime vadovautis ir siekti jų viršenybės. Gaila, kad gyvenime būna kitaip ir, kaip jūs matote, ir aš matau, bet Lietuvoje mes dar neįsijautėme į vertybes, kurios yra yra įsigalėjusios visur kitur, gyvename dar truputį praeityje, kai mūsų vertybių skalė buvo visai kitokia“, - DELFI sakė kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus.
Politika – kilnus darbas?
Konferencijoje apie Bažnyčios socialinį mokymą, Šventojo Sosto nuncijus L. Bonazzi aptarė Bažnyčios ir valstybės santykius šiandieniniame pasaulyje. Savo kalbą jis baigė išvardindamas aštuonias vieno ispanų kardinolo suformuluotas politiko dorybes, kuriomis turi pasižymėti šioje veiklos srityje dirbantis asmuo. Pasak arkivyskupo, net jeigu politikai nebijo žiniasklaidos, jie vis tiek stos prieš Dievą, tad tam tikri standartai būtini.
Pirmąja politiko dorybe L. Bonazzi įvardijo savo vaidmens žinojimą ir supratimą. Anot Vatikano nuncijaus, II-ajame Vatikano susirinkime politika buvo apibūdinta kaip sunkus, bet ir labai kilnus menas, nors Lietuvoje politikos meno kilnumu abejones kelia joje dalyvaujantys teisti ar teisiami politikai bei jų mėginimai pasinaudoti tarnybine padėtimi.
Tarkime, Vilniaus miesto taryboje vėl dirbs už mėginimą papirkti kolegą teistas buvęs sostinės meras Artūras Zuokas, Seimo nariu greitai taps tuo pačiu nusikaltimu kaltinamas Evaldas Lementauskas, kuris vardan akių paliko „Tvarkos ir teisingumo“ partiją, o Europos Parlamente dirba nuo teisėsaugos Maskvoje slapstęsis Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas.
„Po daugiau nei keturiasdešimties metų stipriai jaučiant globalizacijos poveikį toks pasakymas tampa dar teisingesnis, kai susimąstome, jog visuotinis ekonominės sistemos trapumas gali būti pataisytas politikos galia. Tai yra visuotinė politinė struktūra yra stipri, kuri remiasi bendromis visuotinėmis vertybėmis“, - aiškino Šventojo Sosto nuncijus.
Antrąja dorybe nuncijus įvardijo politiko patikimumą. Pasak jo, šiais laikais politiniame pasaulyje vyksta daugybė skandalų, tad prarandamas pasitikėjimas svarbiausiais politiniais veikėjais. Dėl šios priežasties, nuncijaus teigimu, reikia „tvirto atsako“, atsinaujinimo, kuris pagerintų politiko įvaizdį. Vis tik nuncijus nepaminėjo, kaip galima pasitikėti politikais, jeigu pasisakydami už saugumą keliuose ir blaivybės puoselėjimą, dalis jų sučiumpami išgėrę prie vairo, kaip kad buvo konservatorių-krikdemų Egidijaus Vareikio ir Arvydo Vidžiūno atvejais.
Pasak Vatikano nuncijaus, trečioji politiko dorybė yra jo darbas bendram gėriui, o ne vardan savo interesų.
„Laikydamiesi šios dorybės politikai turi pažvelgti į savo sąžinę ir paklausti savęs, ar aš dirbu žmonėms, ar sau, ar dirbu savo šaliai, visuomenės labui, ar puoselėju savo moralines vertybes, ar dirbu žmonijai“, - aiškino arkivyskupas, nors kažin, ar valstybės lėšas, kaip pripažino Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK), savireklamai naudojęs buvęs Vilniaus meras Juozas Imbrasas bei tą patį postą užėmęs ir už savo įmonei palankius sprendimus balsavęs Vilius Navickas tokius klausimus sau uždavinėjo.
L. Bonazzi teigimu, ketvirtoji politiko dorybė yra nuoseklumas. Tai reiškia, kad politikas turi gyventi pagal tikėjimą, jo darbai negali skirtis nuo žodžių, be to, toks politikas privalo laikytis per rinkimus duotų pažadų.
Tačiau Lietuvoje įprasta, kad prieš rinkimus politikai, tarp kitų dalykų, žada ir tai, kas nuo jų nepriklauso arba priklauso tik iš dalies. Pavyzdžiui, A. Zuokas prieš šiuos savivaldos rinkimus žadėjo, jog vidutinis mėnesio atlyginimas Vilniuje pasieks 6,4 tūkst. Lt, nors darbo užmokestis privačiame sektoriuje priklauso nuo bendros ekonominės padėties, o viešajame sektoriuje atlyginimų dydžius beveik visais atvejais reguliuoja Seimas, ne savivaldybė.
Kalbėdamas konferencijoje penktąja dorybe L. Bonazzi pavadino politikų vienybę, kuri Lietuvoje ryškiausiai buvo regima šaliai stojant į NATO ir Europos Sąjungą, tačiau iškart po to politinis gyvenimas atitiko seną patarlę: du lietuviai – trys partijos.
„Palaimintas politikas, kuriantis ir ginantis vienybę. Nesutarimai veda į pražūtį. Prancūzijoje sakoma, prancūzai niekada nesustoja visi kartu, išskyrus tuomet, kai skaitoma Evangelija. Manau, kad tai gali būti pritaikyta katalikams ir kitose šalyse“, - teigė nuncijus, nors visai greta jo sėdėjo konservatorius Mantas Adomėnas, kuris savo kolegę, socialdemokratę Birutę Vėsaitę viešai yra pavadinęs „višta“, nors po to ir atsiprašė.
Politikais negali būti bailiai
Vatikano atstovas vardijo ir kitas dorybes, kuriomis turėtų pasižymėti politikai. Pasak L. Bonazzi, geras politikas taip pat turi būti pasiryžęs įgyvendinti radikalius pokyčius, priešintis intelektiniam blogiui ir nusistatyti prioritetus pagal tikėjimą bei pagrindiniu įstatymu laikyti Evangeliją, nors Lietuvoje valstybės yra atskirta nuo Bažnyčios ir pagrindiniu šalies įstatymu mūsų šalyje laikoma Konstitucija.
Maža to, politikas turi mokėti klausytis ir išklausyti bei nebūti bailys – tai yra nebijoti tiesos.
„Politikas, kuris moka klausytis prieš rinkimus ir po jų, kuris moka įsiklausyti į savo sąžinę, kuris moka išgirsti Dievą maldoje, tokio politiko veiksmai bus ryžtingi ir efektyvūs“, - teigė nuncijus.
„Palaimintas ir politikas, kuris nebijo ir, visų pirma, nebijo tiesos. Kaip dažnai sako popiežius Benediktas XVI, tiesa išlaisvina, o popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, tiesai nereikia balsų. Ko mes labiausiai turėtume bijoti? Dvidešimtasis JAV prezidentas Džeimsas Garfildas sakydavo : „Garfildas bijo tik Garfildo, nes pažįsta save“. Politikas, kuris nebijo žiniasklaidos, per paskutinįjį teismą stos prieš Dievą, o ne prieš žiniasklaidą“, - reziumavo L. Bonazzi.
V.Adamkus: deja, gyvenime yra kitaip
Kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus sutinka, kad nors siekiamybė išties turėtų būti tokia, kaip ją apibūdino Vatikano nuncijus, tačiau realybėje, pasak jo, viskas, deja, yra kitaip. Pasak jo, Lietuvoje dažnai stinga vertybinės politikų laikysenos, todėl gyvename dar pagal sovietinę abėcėlę.
„Žinote, taip turėtų būti. Mes turime būti atviri sau, siekti gerovės sau ir savo artimiesiems, savo bendruomenei ir valstybei. Galų gale yra principai, kuriais turime vadovautis ir siekti jų viršenybės. Gaila, kad gyvenime būna kitaip ir, kaip jūs matote, ir aš matau, bet Lietuvoje mes dar neįsijautėme į vertybes, kurios yra yra įsigalėjusios visur kitur, gyvename dar truputį praeityje, kai mūsų vertybių skalė buvo visai kitokia“, - svarstė V. Adamkus.
Kadenciją baigęs prezidentas sako manąs, jog politikoje turi būti laikomasi vertybių, pagarbos vieni kitiems, tikslų turi būti siekiama teisingu, nuoširdžiu ir atviru keliu. Tačiau V. Adamkus nesiėmė prognozuoti, ar šių dalykų galime tikėtis iš šiuolaikinės politikų kartos.
„Čia jau aš pranašu negaliu būti, aš galiu tik turėti vilties, kad padėtis gerės ir kad iš prigimties žmogus yra nesugadintas ir padorus. Kartais aplinkybės žmogų padaro kitokį, nei mes norėtume turėti. Taigi šiuo atveju aš tikiu, kad padėtis vis tiek keisis pamažu“, - sakė buvęs valstybės vadovas.
Vis tik paklaustas, su kokia didžiausia politikų nedorybe yra susidūręs per savo politinę karjerą, V. Adamkus nenorėjo prisiminti skaudulių, nors pripažino, kad galėtų išvardinti ilgiausią jų sąrašą.
„Jeigu kalbėtume apie paskutinius dvidešimt metų, būtų galima išvardinti ilgų ilgiausią sąrašą, bet geriau to neprisiminti, pripažinti faktą, kad gyvename ne taip, kaip turėtume, gyventi, ne taip, kaip galėjome gyventi ir kad norime gyventi geriau“, - sakė prezidentas.