Jis kviečiamas vadinamajai invokacijai – kreipimuisi į Dievą prašant jo globos ir vadovavimo. Po invokacijos A.Bačkis grįžta į savo vietą, o tolesnėje inauguracijos ceremonijoje dalyvauja jau pasaulietiškosios valdžios atstovai.
Nieko baisaus lyg ir neįvyko, tačiau matant iš Seimo tribūnos kalbantį dvasininką ima kirbėti jausmas, jog kažkas čia ne taip. Ir ne todėl, kad būtų užkliuvę kokie nors kardinolo ištarti žodžiai, tiesiog nejučia sąmonėje iškyla mintis, kad Lietuva – pasaulietinė valstybė ir kad Seimas nėra tinkamiausia vieta dvasininkų kalboms. Galbūt toks jautrumas yra perdėtas, juolab kad kokį nors politinį turinį A.Bačkio pasakytoje kalboje įžvelgti būtų išties sunku, tačiau jau pats vieno aukščiausių LKB hierarchų dalyvavimas – kad ir simbolinis – perduodant pasaulietinę valdžią skatina kelti klausimą, ar visuomet griežtai laikomasi Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinto valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principo.
Antai birželio pabaigoje Vyriausybė pakoregavo labai svarbių asmenų statusą ir teisę į atitinkamą aptarnavimą Vilniaus oro uoste turinčių asmenų sąrašą, iš jo išbraukdama kai kurių kategorijų valstybės pareigūnus, pavyzdžiui, Lietuvos banko valdybos ar Lietuvos apeliacinio teismo pirmininką, tačiau šalia aukščiausiųjų šalies pareigūnų palikdama LKB kardinolus, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką bei kitų tradicinių Lietuvoje registruotų konfesijų aukščiausiojo rango dvasininkus. Šiuo atveju, regis, galima būtų klausti, ar iš mokesčių mokėtojų kišenės mokamų paslaugų teikimas bažnyčių atstovams nepažeidžia Konstitucijos nuostatų.
Ne ką mažiau abejonių kyla ir dėl Bažnyčios atstovų veiklos rinkimų laikotarpiu. Galvoje čia turima ne aiškiai su įstatymais prasilenkiantys agitavimo už vieną ar kitą partiją ar kandidatą iš sakyklos atvejai, pranešimų apie kuriuos žiniasklaidoje pasirodo kone per kiekvienus rinkimus. Kalbama pirmiausia apie viešus Lietuvos vyskupų laiškus tikintiesiems – tokius, kokie buvo pasirodę prieš pernykščius Seimo ir šiųmečius Europos Parlamento rinkimus. Šiuos laiškus vertinti kitaip nei Bažnyčios mėginimą daryti įtaką šalyje vykstantiems politiniams procesams vargu ar įmanoma. Taigi lyg ir turima reikalo su kišimusi į valstybės reikalus.
Antra vertus, dvasininkai taip pat yra piliečiai, tad reikalauti iš jų ignoruoti politiką būtų mažų mažiausiai keista. Antai politologo Alvydo Lukošaičio manymu, tai, jog Bažnyčia tikintiesiems prieš rinkimus nurodo tam tikras gaires, yra natūralu. Panašią nuomonę „Atgimimui“ išsakė ir kunigas Julius Sasnauskas, kurio teigimu, taip Bažnyčia elgiasi daugelyje kraštų. Tuo tarpu filosofo Gintauto Mažeikio manymu, Bažnyčios reiškimasis politiniame gyvenime galėtų būti demokratiškesnis: užuot transliavusi unifikuotą nuomonę, ji galėtų reikštis savo narių nuomonių įvairove. Toks dalyvavimas, G.Mažeikio manymu, būtų išties sveikintinas.
Kad ir kaip vertintume priešrinkiminius Bažnyčios hierarchų kreipimusis į tikinčiuosius, jie, regis, nėra vienintelė Bažnyčios įtakos valstybės gyvenimui reiškimosi sritis. Kaip ir kiekviena interesų grupė – o, anot A.Lukošaičio, ji gali būti laikoma tam tikra interesų grupe – Bažnyčia natūraliai turi tam tikrų tikslų, kuriuos siekia įgyvendinti per įstatymų leidybą. Vienas iš dokumentų, prie kurio atsiradimo Bažnyčia, manoma, nemažai prisidėjo, yra pernai birželį Seimo priimta Valstybinė šeimos koncepcija, kurioje iškeliama santuokos svarba ir įtvirtinamas tradicinis šeimos modelis. Kokios apčiuopiamos naudos tikėtasi patvirtinant šią koncepciją, pasakyti sunku, tačiau akivaizdu, kad joje įtvirtinama šeimos samprata atitinka krikščioniškąją.
Šio dokumento, visuomenėje sukėlusio daug ginčų bei sulaukusio nevienareikšmiškų vertinimų, priėmimas parodė, kad politikai noriai prisiima krikščioniškųjų vertybių ir idealų skleidėjų vaidmenį. Šiame kontekste galima prisiminti tuometinį Seimo, dabartinį Europos Parlamento narį Valdemarą Tomaševskį, kuris itin daug dėmesio sulaukė kaip abortus draudžiančio įstatymo rengėjas ir pagrindinis propaguotojas. Apie politikų polinkį spekuliuoti religingumu užsiminė ir A.Lukošaitis, pastebėjęs, kad Lietuvoje tikintieji sudaro gana apčiuopiamą rinkėjų dalį. Pasak politologo, jam kur kas mažiau užkliuvo D.Grybauskaitės inauguracijos religiniai akcentai nei kai kurių politikų kartais rodomas noras tuos religinius akcentus išryškinti. Kiek politikų rodomas religingumas yra nuoširdus, o kiek – „išskaičiuotas“, pasakyti sunku, tačiau tai, jog esama ir tokio, ir tokio, abejonių nekelia.
Bene iki absurdo, rodydami savo tikrą ar tariamą religingumą, nuėjo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nariai, birželį priėmę Kristaus Karaliaus intronizacijos aktą. Juo savivaldybė esą siekė „išvengti skaudžių klaidų, pavojų ir grėsmių“ ir tikėjosi „gauti Dievo žadėtą palaiminimą ir globą“. Kaip politinius žaidimus ir tikėjimo parodiją šį politikų žingsnį įvertino J.Sasnauskas.
Taigi politikai mielai naudojasi religija politiniam kapitalui krautis. Bažnyčia taip pat turi savų interesų bei siekia įtvirtinti savo vertybes ir idealus. Ar šiomis aplinkybėmis realu tikėtis valstybės ir Bažnyčios nesikišimo viena į kitos reikalus? G.Mažeikio manymu, formuodama žmonių įsitikimus ir moralę Bažnyčia netiesiogiai visada dalyvaus politikoje. Vienintelis dalykas, kurio galima būtų siekti – tai tiesioginio institucinio valstybės ir Bažnyčios dalyvavimo apribojimo. Dabartinė Konstitucija tai, regis, užtikrina. Jos spragas užkamšyti padėti galėtų nebent A.Lukošaičio siūlomas interesų deklaravimas.
Naujausiame „Atgimimo“ numeryje skaitykite:
Pigūs kreditai, pigūs taškai
Nuo metų pradžios po Lietuvos viešąją erdvę klaidžiojanti Nacionalinio
komercinio banko idėja audrina šalies verslą gelbėti pasiryžusius
politikus. Kiek ji reali, aiškinosi Andrius Raskazovas.
Siekiame dugno. Atsispirti
Lietuvos ekonomikai garmant žemyn, vilties teikia nebent padėties suvokimą
liudijanti finansų ministrės retorika.
Po didinamuoju stiklu – Mokslų akademijos biblioteka
Trečiai didžiausiai pagal turimų fondų dydį Lietuvoje mokslų akademijos
bibliotekai iškilo grėsmė būti barbariškai sunaikintai, įsitikinęs šios
bibliotekos direktorius Juozas Marcinkevičius. Tuo tarpu Saulėlydžio
komisijos pirmininkas Valentinas Milaknis sako, kad biblioteką ir jos
fondus siekiama ne naikinti, o padaryti kuo labiau prieinamus visuomenei.
Džina Donauskaitė.
Prezidentės veto. Taip, bet ne visai
Kai tėvynė pavojuje, niekas neturi teisių, visi turi tik pareigas, sakė
Jeanas Batiste‘as Lacordaire‘as. Ar mamų, auginančių vaikus, „teisėti
lūkesčiai” sunkmečiu teisingi, klausia Neringa Lašienė.
Niūrus atostogų eksperimentas: kelionės „išsimokėtinai“
Rasa Gečaitė aiškinasi, kas ir kokiomis sąlygomis gali pasinaudoti
Lietuvos kelionių organizatorių siūloma paslauga pirkti keliones
„išsimokėtinai nuo 15 Lt mėnesiui”. Rezultatai stulbinamai niūrūs.