Pokario realybė: įkaito drama
Mūsų herojaus taip pat neaplenkė pokario metų realijos. Utenos berniukų gimnazijos auklėtiniai nesutarė su jos vadovu. Dėl įvairių priežasčių. Atomazga buvo dramatiška: 1947 metais direktorių nušovė partizanai. Vos ne kitą dieną gimnaziją apsupo NKVD dalinys ir į klases ėmė virsti baudėjai: tu, tu ir tu — į koridorių.
Nors visiems buvo aišku, kad mokiniai čia — niekuo dėti, tačiau baudėjams tai buvo lengviausias žingsnis. Taip jų ataskaitose gimnazistai virto „buržuaziniais nacionalistais“ ir iš keliolikos suimtųjų septyni buvo nuteisti. Pagal įvairias garsiojo 58 straipsnio („antitarybinė veikla“) dalis. Taip šešiolikmetis Napoleonas atsidūrė ypatingame lageryje Mordovijoje. Net žemė čia buvo „ypatinga“: kur tik pakasi, visur randi žmonių kaulų — 1928–1931 m. kolektyvizacijos aukų palaikų.
Vaikinui teko dirbti įvairiose statybose, o per metus namiškiams buvo galima parašyti tik du laiškus. Laimė, po Stalino mirties jo byla buvo peržiūrėta ir, išbuvęs lageryje septynerius metus, Napoleonas buvo paleistas. Pavyko apsistoti Kaune ir netgi įstoti į to meto Kauno politechnikos institutą studijuoti statybos. O įvairioms komisijoms bandant aiškintis, atšaudavo „geležine“ fraze: „Aš — Berijos auka“. Paprastai to pakakdavo.
Šventaragio slėnio „gyventojas“
Dar studijų metais Napoleonas vis eidavo pažiūrėti, kaip restauruojama (tiksliau, konservuojama) Kauno pilis. Be to, jau tuomet, pokario metais, imtos gelbėti ir Trakų bei Biržų pilys. Tai ir nulėmė jaunojo statybininko pasirinkimą — buvo paskirtas dirbti į sostinės Mokslines restauracines gamybines dirbtuves. Iš pradžių, be abejo, darbavosi kaip inžinierius statybininkas — rengdavo atkuriamų pastatų konstrukcinę dalį. Be to, godžiai tyrinėjo senovės architektūrą bei statybą. Tai buvo ir hobis, ir užsidegimas visam gyvenimui.
Jo ir kolegų pastangomis jau 1965 m. atvėrė duris Istorijos ir etnografijos muziejus. Įsikūręs, beje, nors dalinai išlikusiuose buvusios Žemutinės pilies statiniuose. Oficiali jo atidarymo proga — atseit, tokios tarybų valdžios „atkūrimo“ Lietuvoje 25-metis. O iš tikrųjų (tai jau daugiau istorikų bei muziejininkų nuopelnas) reikėjo nemažai pastangų, norint parengti ekspoziciją, kurioje atsispindėtų mūsų tautos gyvenimas — ir ne tik „šviesaus socializmo“ epochoje.
Tokių to meto ideologinių „pavalkų“ Napoleonui teko pažinti ir daugiau: svarbu mokėti atsargiai laviruoti, prikeliant mūsų tautos architektūrinę atmintį.
Prikeltas K. Donelaitis
1964 m. sausį Maskvoje labai iškilmingai buvo paminėtos K.Donelaičio 250-osios gimimo metinės. Paminėtos buvo iš tiesų pompastiškai — ką tik Kremliuje pastatytuose Suvažiavimų rūmuose. Be to, mūsų tėvynainio, liuteronų pastoriaus, gimimo jubiliejus buvo minimas ir UNESCO mastu. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Napoleonas su kolega Sigitu Lasavicku apsilankė Tolminkiemyje ir išmatavo griuvėsių krūvą (viskas, kas buvo likę iš bažnyčios). Po to S. Lasavickas nuvyko tiesiai į LKP CK: žinote, reikėtų... Argi po tokių iškilmių Maskvoje vietos partorgai galėjo prieštarauti istorikais virstančių statybininkų idėjai? Mikliai buvo sudaryta komisija su pagrindiniu literatūros cenzoriumi K .Korsaku priešakyje. O iš visos Lietuvos (nors spauda apie tai beveik nieko nerašė) į Tolminkiemį jau lėkė autobusai, pilni entuziastų — tai jų dėka atkasta bažnyčia buvo parengta atstatymo darbams.
Užteko darbo ir medikams: tai jie galutinai nustatė, kad priešpaskutiniai po bažnyčios grindimis rasti žmogaus palaikai priklauso K. Donelaičiui. O paskutinis, beje, šalia pastoriaus atgulė jo amžinasis gyvenimo priešas (bylinėjosi dėl dvaro ir bažnyčios žemių ribų) P. Ruigys...
Taip po kelerių metų iš griuvėsių krūvos pakilo Tolminkiemio bažnyčia, kurios grindyse, specialioje kriptoje, perlaidotas mūsų poetinio realizmo pradininkas. O vėliau atgimė ir Tolminkiemio klebonija: Napoleono akis užkliuvo už gana gerai išsilaikiusio statinio, kuris labai jau buvo panašus į istoriniuose piešiniuose minimą kleboniją. Iškelti iš ten keletą šeimų ir restauruoti šį statinį jau reikėjo žymiai mažiau pastangų, nei iš griuvėsių prikelti bažnyčią.
Taip Tolminkiemio ansamblis priima lankytojus jau keli dešimtmečiai. O pašnekovas primena: jau netrukus, 2014 m., minėsime K.Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. Tad gal jau pamažu ruoškimės tam?
Katedra – kaip amžina mįslė
Mūsų šventovę Napoleonas vos ne kasdien tyrinėja nuo 1960 m. Pradėjo kaip gelbėtojas. Mat po 1931 m. didžiojo potvynio lenkai ją buvo sutvirtinę gelžbetonio poliais. Tačiau katedros šiaurės vakarų kampas vis tiek trūkinėjo. Tad nuo vos ne avarinių katedros gelbėjimo darbų ir prasidėjo architektūros istoriku tampančio statybininko epopėja. Po to atėjo eilė ilgam nusileisti į rūsius. „Žiūrime, — pasakoja Lietuvos lobynų išsaugotojas, — ogi vienas giluminio mūro skiedinys labai jau rudas, toks nematytas“.
Vėliau prieita prie išvados, kad tai — ir yra seniausia katedros dalis, mūryta, matyt, Mindaugo laikais. Vėliau sekė begalinė grandinė statybų — griovimų ir vėl statybų. Mat Napoleonas per tą laiką atrado net 11 katedros grindų sluoksnių. Vadinasi, bent jau tiek kartų ji ir buvo perstatyta. Taip statybininkas architektas — istorikas — nustatė visą katedros raidą — nuo XIII a. iki šių laikų. Be to, atrado dar ir pagoniškos šventyklos laiptus. Juk mūsų katedra iškilo toje vietoje, kur buvo pagoniška šventykla ir kūrenosi amžinoji ugnis.
Be abejo, prisimenant 1985 m. rastas katedros požemiuose užmūrytas brangenybes, neišvengiamai kyla klausimas: o ką dar galima būtų rasti? Napoleonas nusiteikęs optimistiškai: dar yra nemažai katedros grindų plotų bei rūsių sienų, kurios vis dar nėra iškasinėtos, išstuksentos ar peršviestos su šiuolaikine aparatūra. Kaip ir iki šiol nėra aiškaus atsakymo į klausimą: o kurgi gali būti Vytauto palaikai? Juk mūsų „be penkių minučių karalius“ buvo palaidotas (kaip ir kiti rasti valdovai bei valdovės) Vilniaus katedroje. Tiesa, prieš karą pasklido legenda, kad lenkai Vytauto palaikus lyg ir rado bei perslėpė kitoje vietoje (mat prieš karą viename Varšuvos laikraščių apie tai pasirodė maža žinutė). Napoleonas į visas šias kalbas žiūri atsargiai: kol kas dar nė viena versija neįrodyta. Tad kur yra mūsų vienintelio Didžiojo valdovo palaikai — iki šiol yra neįminta mįslė.
Kaip Tautų draugystės muziejus virto Valdovų rūmais
Nereikia manyti, kad kelis dešimtmečius N. Kitkauskas buvo „užsidaręs“ vien katedroje. Jis ėmėsi tyrinėti ir buvusius Valdovų rūmus. Ir taip rimtai, kad 1980 m. apsigynė architektūros mokslų kandidato disertaciją „Vilniaus Žemutinės pilies architektūros raida“. O čia kaip tik po trejų metų šalies architektų sąjunga paskelbė konkursą suprojektuoti Nacionalinę galeriją. Ir ne bet kur, o sostinės senamiestyje. Pašnekovas su grupe kolegų parengė projektą — kaip bombą: geriausia vieta tam — atstatyti Kunigaikščių (taip pavadinti anuomet) rūmai. Komisija „žagtelėjo“, bet apdovanojo kūrybinę grupę... už originalumą. Tačiau ši idėja ėmė sklisti kaip gripas.
Kai „driokstelėjo“ Sąjūdis, Valdovų rūmų atstatymo idėja tiesiog pakibo ore. Apie tai, beje, nutarta jau pirmame Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkime. Tiesa, vos ne tuo pat metu, toks N. Sliunkovas, LKP Ck antrasis sekretorius (Maskvos vietininkas Lietuvoje), labai užsimanė tuometiniuose Pionierių rūmuose (esančiuose už katedros, prie pat kalno šlaito) įrengti... Tautų draugystės muziejų. Juk dėl šios idėjos Kremliaus fantastai tiesiog buvo pamišę. Deja, įvykiai okupuotose provincijose aplenkė buvusio visagalio „centro“ idėjų įgyvendinimus.
Valdovų rūmų atstatymu susidomėjo Lietuvos istorijos bei Paminklų restauravimo institutai, o jau Seime ar žiniasklaidoje apie tai periodiškai vis kildavo diskusijų. Kol 2000 m. vasarą už tai pasisakė Pasaulio lietuvių kongresas, o rudenį ir mūsų parlamentas balsavo „už“. Oficialiai Vyriausybė buvo įpareigota pradėti darbus 2002 m. gegužės 10 d. Valdovų pilies atstatymo projektą parengė specialistų grupė iš Paminklų restauravimo instituto, dalyvaujant ir Napoleono kolegoms iš Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“. Jungtinei kūrėjų grupei vadovavo ir tebevadovauja N. Kitkauskas.
Laukia ilgas ir kruopštus darbas
Taip pašnekovas mano apie tolesnį Valdovų rūmų atstatymo etapą. Net ir neišlikus brėžiniams, pasak pašnekovo, rūmų vidus atkurtas 70-80, o išorė — beveik 100 proc. Be to, rūmų statybų laikotarpiu surengtos penkios mokslinės ekspedicijos į išlikusias Vidurio Europos pilis — pasimokyti, kaip atkurti interjerą. Kadangi, pasak pašnekovo, sienas iškelti yra gana nesunku, tačiau rūmų vidaus interjero įrengimas — be galo sudėtingas uždavinys.
Juolab kad rūmuose turės derėti net kelios epochos. Su rūmų fasadu tarsi ir viskas aišku — jis atrodys taip, koks buvo Žygimanto Augusto laikais (XVI a. antra pusė). O štai rūmų viduje mes aptiksime interjero bei architektūrinio stiliaus pavyzdžių nuo Aleksandro (XV a. vidurys) iki Vazų (XVII a.), kitaip sakant nuo gotikos iki renesanso. Kaip tai meistriškai suderinti, nepamirštant lygiai taip pat įrengti ir kiekvieną rūmų erdvę — štai kas kankina Napoleoną dabar.
„Neskubėti ir kad nebūtų kičo“, — ši frazė pokalbio metu ne kartą išsprūdo iš pašnekovo lūpų. Bet čia gal mums padės turtingi archeologiniai radiniai? Juk katedra ir rūmai stovi slėnyje, kur grunte — gausu durpingo sluoksnio. Tad viskas, ką sunaikindavo naujo valdovo statybos ar karai, dauguma to laikotarpio rūmų architektūros bei interjero detalių ar jų gyventojų daiktų ir būdavo užkasti čia pat, į pelkingą dirvą.
Todėl Vilniaus valdovų rūmai jau dabar turi žymiai daugiau istorinės autentikos nei garsieji ant kalno stovintys Vavelio rūmai, kurių visa analogiška autentika amžiams bėgant buvo išgabenta nežinia kur. Jau dabar, didžiuojasi Napoleonas, mes esame sukaupę tokią gausią koklių kolekciją, kad visiškai atkūrėme rūmuose buvusias krosnis — nuo gotikinių iki renesansinių.
O rūmų plotai — įspūdingi (tai iš išorės jie atrodo tarsi ir nedideli): apie 7 tūkst. m2 istorinių patalpų. O su techninėmis — daugiau kaip 12 tūkst. m2.