- Nenorėčiau kalbėti apie įvaizdžius. Pastaruosius dvejus su puse metų apie įvaizdžius nemąstau. O Seimo rinkimai niekuo nėra ypatingi. Veik niekas nepasikeitė, išskyrus politinės reklamos per TV draudimą. Dėl to draudimo komercinių televizijų pajamos šįmet, matyt, ir krito. O politinėms partijoms teko dėl to šiek tiek daugiau padirbėti smegenimis.
Apie politiką paprastai nešneku. Todėl, kad neįmanoma kalbėti apie tai, ko nėra. Viešo visuomenės problemų aptarimo, dialogo Lietuvoje kaip nematydavau anksčiau, taip ir dabar nematau. Kaip anksčiau, taip ir dabar sprendimai priimami neviešai. O į sceną ateinančios kaukės ir yra viso labo kaukės.
Kalbėti apie politiką šiandien yra tas pat, kas aiškintis, kiek angelų telpa ant adatos smaigalio ir kiek velnių telpa vienoje kiaulėje. Tai toks scholastinis sportas, kuriuo gal ir smagu užsiimti, bet yra ir kitų įdomių veiklos sričių.
Jei kalbėtume apie šiuos Seimo rinkimus vien technologijų požiūriu, tai galėtume įvardyti tris naujoves. Pirmą kartą rinkimams buvo sukurtas specialus politinis darinys „nusiurbti“ protesto balsams. Pirmą kartą kaip propagandos įrankis buvo panaudotas ištisas filmas. Ir pirmą kartą tokiu mastu buvo išnaudotos interneto galimybės.
Šios trys naujovės yra pirmiausia susijusios su TV reklamos draudimu.
- TV reklamos draudimas, Jūsų manymu, atliko teigiamą funkciją?
- Ko gero, teigiamą. Nors televizijų žmonės – tie, kurie uždirba iš TV – turbūt taip nemano.
- Kurios politinės jėgos labiausiai išnaudojo politinę reklamą internete?
- Geriausiai atrodė konservatoriai ir Liberalų sąjūdis. Beje, tai matyti ir iš rinkimų rezultatų – ypač turint galvoje vėliausiai gaunamus balsų skaičiavimo rezultatus iš didžiųjų miestų. Minėtos dvi partijos šiuo atžvilgiu buvo stipresnės, ir viena priežasčių, dėl ko jos „pasiėmė“ jaunesnę, dinamiškesnę miestų auditoriją, manau, buvo internetas.
- O kaip dėl to „protesto balsų nusiurbimo“? Juk vargu ar tai šių rinkimų išskirtinumas. Anksčiau protesto balsus taip pat susižerdavo rinkimams sukurti dariniai – Darbo partija, Naujoji sąjunga.
- Dabar yra lygiai tas pat. Kiekvieniems naujiems rinkimams būdavo sukuriamas naujas darinys. Bet anksčiau tai atrodė labiau politinis dalykas, o dabar atrodo labiau technologinis.
- Ir rinkėjai nepajuto jokios apgaulės?
- Tai jau kita problema. Ir rinkėjų aktyvumas, ir balsavimas pastaruoju metu liudija, kad rinkėjai juo toliau, juo labiau tampa abejingi. Vienintelė programa, kuri šiuo atžvilgiu dar „veža“, prasideda ir baigiasi žodžiais: „Eikit jūs visi...“ Šįmet taip ir buvo.
Kas būtų, jei balsavimo biuleteniuose įrašytume pasirinkimo variantą „prieš visus“? Tada tie „eikit jūs...“ balsai nukeliautų ne konkrečių asmenybių ar naujų politinių darinių naudai, bet paprasčiausiai simbolizuotų protestą. Gal apie tai vertėtų ateityje pagalvoti.
Bet jei viskas bus taip, kaip yra dabar, tai galvok negalvojęs – niekas nesikeis, ir turės praeiti 40 metų vaikščiojimo po dykumą, kol pradės kaltis žolė.
Problema – kodėl žmonės abejingi, kodėl jiems tas pats? Matyt, todėl kad Lietuvoje nebeliko dialogo kultūros, pašnekesio, mėginimo susikalbėti. Tai veda į izoliaciją visose veiklos srityse – nuo partijų iki akademinės bendruomenės ir nuo šios iki kariuomenės. Visose srityse veikia „apsitvėrusios“ žmonių grupelės, nenorinčios nieko girdėti ir giedančios vieną – savo – giesmę.
Toks įspūdis, kad juos visus skiria pelkė, ir jie net nemėgina pasižiūrėti, kas yra už pelkės, ant kito kalnelio. Ši problema yra tokia pat didelė Lietuvoje, kaip ir socialinės kraujotakos problema. Yra užkimšti kanalai, kuriais galėtų tekėti naujas kraujas, naujos mintys, idėjos.
Neminėsiu nei pavardžių, nei partijų, bet kai žmogus partijoje yra kone seniau, nei ji susikūrė, kai jis visą laiką tai partijai dirbo, domėdamasis konkrečia sritimi, kai jo amžius toks, kad, praėjus dar dešimčiai metų, jam bus laikas galvoti apie pensiją – jis jau yra brandaus politiko amžiaus ir turėtų būti valdžioje, gauti galbūt ministro portfelį. Tačiau staiga paaiškėja, kad jo partija pati jam užkerta tuos kelius.
Tai yra neteisybė, kuri niekur nedingsta – ji kaupiasi, vyksta puvimas, kuris nuodija visą mūsų gyvenimą. Tokių neteisybių daug visose srityse. Psichologinis socialinės kraujotakos nebuvimo veiksnys skatina emigraciją, „smegenų nutekėjimą“. Ir dar – politinės partijos beveik nedirba su jaunimu.
- Kaip tokiomis sąlygomis gali formuotis pilietinė visuomenė? Kaip žmonėms veikti per partijas, jei jos pačios stabdo tą socialinę kraujotaką?
- Ne tik per partijas – kitur taip pat yra ta izoliacija, užsikimšimas. Nežinau, kaip atsiras pilietinė visuomenė. Manau, reikia atrasti ir puoselėti esamus susikalbėjimo, dialogo lopinėlius, griauti juos izoliuojančias sienas. Kita vertus, būtina, tariant Voltaire‘o Kandido žodžiais, „puoselėti savo sodą“; šiuo atžvilgiu ypač svarbus švietimas. Tai būtų atsvara tam visuotiniam bukinimui, kuris vyrauja dabartinėse masinio informavimo priemonėse.
Tačiau dirbtinai žolės iš žemės vasario mėnesį neišlupsi: ateis balandis, ir ji sudygs pati. Reikia tik rūpintis, kad ant viršaus nebūtų užpilta betono.
- Ar šia kryptimi gali būti atrasta ir suformuluota kokia nors valstybės politika?
- Manau, kad ne. Sunku įsivaizduoti biudžeto eilute su milijonais litų, skirtų žmonėms susikalbėti. Taip nebus. Viskas plaukia iš vidinių nuostatų. Kai pavargsime gyventi neteisybėje ir marazme, tada ir rinksimės išeities kelius. Tarp jų greičiausiai nebebus revoliucinių kelių, veikiau galimi tik evoliuciniai keliai.
Štai yra klausimas: o ką mes visi čia apskritai veikiame? Kai nėra dialogo, mes negalime atsakyti sau į paprasčiausius pamatinius klausimus, į kuriuos kiekvienas žmogus turėtų atsakyti pirmiausia: „Kas aš esu? Ko aš noriu?“ 1988 metais atsakymas buvo aiškus: „Noriu ištrūkti iš ten, kur mane įkišo neatsiklausę“.
Ištrūkus buvo aišku, jog nesaugu styroti vieniems šalia mūsų Rytų kaimynės. Buvo aišku, kad reikia jungtis į mielą jaukią saugumą sutvirtinančių bendrijų šeimą. O dabar neaišku, ko mes norime, kur einame ir kam esame reikalingi. Negali susėsti du pinokiai iš valdžios ir sugalvoti, kad Lietuva eis ten arba ten. Tai turi būti visų mąstančių žmonių pašnekesio rezultatas.
- Ką manote apie dabartinį estrados žvaigždžių veržimąsi į politiką su „tautos prisikėlimo“ šūkiu? Suveikė balsų laimėjimo technologijos, ir tiek?
- Nieko niekada negalima nurašyti iš anksto. Vien pagal tai, kaip žmogus elgėsi anksčiau, negali pasakyti, kaip jis elgsis vėliau.
Kai apie tai galvoju, prisimenu 1990 metus, kai į Aukščiausiąją Tarybą po rinkimų atėjo įvairių žmonių, kuriuos galima būtų vadinti „žmonėmis iš gatvės“. Ir aš pats tarp jų buvau, ir Artūras Račas, daugelis kitų. Tai buvo Sąjūdžio banga. Prisimenu, kaip LTSR AT Prezidiumo žmonės į mus žiūrėjo – kaip į „visiškus botanikus“, kurie nieko nesuvokia ir ko nors „pridirbs“. Mes ir „pridirbdavom“, žinoma.
Bet kai žmogus nori, jis mokosi labai greitai. Todėl skirčiau kiek avanso ne iš politikos atėjusiems žmonėms. Kai kurie jų turi gebėjimų greitai mokytis.
Kita vertus, kai palyginu neseniai įvykusius Seimo pirmininko rinkimus su 1990 metų AT pirmininko rinkimais, tai man kyla įtarimas, kad kartelė yra nuleista. Anuomet Sąjūdis buvo laimėjęs didelę daugumą, ir visiems buvo aišku, kas taps AT pirmininku. Tačiau vis tiek buvo siūlomas antras kandidatas į pirmininko postą.
Atėjus iš tarybinės sistemos, kur balsuojant būdavo tik vienas kandidatas ir 99,9 proc. balsų “už”, atrodė nejauku ir nepadoru turėti tik vieną kandidatą. Dabar, praėjus 18 metų, rinkti Seimo pirmininką iš vieno kandidato buvo ir padoru, ir jauku. Nemanau, kad šis pokytis yra į gera.
- Ar išties rinkėjai balsavo „už permainas“, kaip dabar dažnai tvirtinama?
- Tas balsų kiekis, kurį gavo pagrindinė valdančiosios koalicijos frakcija, rodo, kad vis dėlto balsuota už permainas – bent jau už švytuoklės kryptelėjimą į kitą pusę. Kaip ir Amerikoje. Matyt, ir ten, ir čia būta emocinio nuovargio nuo tų pačių veidų valdžioje.
- Tai mūsų dabartinė valdžia – viso labo rinkėjų emocinio nuovargio rezultatas?
- Iš nuovargio kartais gali rastis viltis. Norisi tikėtis, kad taip buvo ir šįkart.
- Ar šiandien valstybingumas mums yra tokia pat vertybė, kaip prieš 18–20 metų?
- Kiekvienas mūsų pakeiksnoja ir valdžią, ir valstybę. Bet pabandykime užduoti sau naivų klausimą – jei būtų galimybė pradėti viską iš naujo, tai kaip būtų? Manau, daugelis atsakytų, jog jie būtų ten pat, kur buvo ir 1988-aisiais ar 1991-aisiais. Tai nebūtinai garsiai įvardijama – ir juo toliau, juo rečiau garsiai įvardijama, – bet manau, kad kai kurios vertybės niekur neprašampa.