Penktadienį URK posėdyje buvo svarstomi klausimai, susiję su SSRS okupacijos žalos atlyginimu. Pernai rudenį Seime buvo įregistruotas nutarimo „Dėl padėties sprendžiant SSRS okupacijos žalos atlyginimo klausimus“ projektas, tačiau jis iki šiol nepriimtas.
Kadangi diplomatai anksčiau ragino žalos atlyginimo siekti tyliai, o ne garsiais pareiškimais ir rezoliucijomis, Užsienio reikalų ministerija (URM) buvo paprašyta parengti strategiją, kaip būtų galima reikalauti kompensacijos. Penktadienį jos atstovai URK nariams tik žodžiu pristatė nuveiktus darbus.
Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas DELFI pripažino, jog per pastaruosius mėnesius šioje srityje nebuvo pasistūmėta į priekį.
Kadangi SSRS okupacijos žalos atlyginimo klausimas nėra pajudėjęs iš mirties taško, komiteto posėdyje nuspręsta keisti taktiką. Keturi jo nariai – pirmininkas socdemas Justinas Karosas, konservatoriai Audronius Ažubalis bei Emanuelis Zingeris ir liberalas Petras Auštrevičius – turės iki liepos vidurio parengti nutarimo projektą, kuriame būtų kalbama ir apie nacių okupacijos žalą.
„Europos Sąjungos kontekste buvo iškeltas totalitarinių režimų klausimas, todėl būtų logiškas nutarimas, kalbantis apie visų okupacijų žalų atlyginimą. Tai būtų šiuolaikiška ir šitame kontekste mažiau užkliūtų Rusijai“, - po posėdžio pažymėjo J. Karosas.
„Pasiūliau, kad abi šalys – Rusija ir Vokietija – būtų įtrauktos į derybų objektą, - žurnalistams teigė E. Zingeris. – Turime turėti abu sparnus – ir sovietų, ir nacių įvykdytus nusikaltimus, tada Europa geriau mus supras“.
Anot jo, turi būti pradėtos tiesioginės derybos su Vokietijos vyriausybe: „Vokietija nėra Rusija, ji įvertino Trečiojo reicho vyriausybės įvykdytus nusikaltimus tiek žydų, tiek ne žydų kilmės žmonėms“.
Kompensacijas mokėjo per Maskvą ir Minską
„Rusija, kurioje nebuvo demokratinių procesų, aiškiai vengia mokėti už Rusijos ribų gyvenantiems nukentėjusiems asmenims. Vokietija mokėti nevengė, bet iki šiol jos mokėjimas už priverstinius darbus gėdingai vyko per antrąsias ir trečiąsias šalis“, - apgailestavo E. Zingeris.
2000 m. Vokietijos Bundestago priimtas įstatymas dėl kompensacijų fondo „Atminimas, atsakomybė ir ateitis“ numatė, jog kompensacijos Baltijos valstybių piliečiams, Antrojo pasaulinio karo metais kalėjusiems koncentracijos stovyklose ar išvežtiems priverstinių darbų, bus mokamos per trečiose šalyse veikiančias vadinamąsias partnerių organizacijas.
Lietuvos ir Latvijos piliečiams kompensacijas nuspręsta mokėti per Rusijos fondą „Savitarpio supratimas ir susitaikymas“, kuris buvo įsteigtas dar 1994 m., o Estijos piliečiams – per analogišką Baltarusijos fondą.
Tuomet Lietuvos URM ne kartą prašė kompensacijas už priverstinius darbus skirstyti per mūsų šalyje esančias institucijas, tačiau Vokietija į tai neatsižvelgė.
Buvo paskaičiuota, kad nacių okupacijos padaryta žala gali siekti nuo kelių šimtų milijonų iki kelių milijardų JAV dolerių.
2000-aisiais Seimo priimtoje rezoliucijoje buvo pasveikintas Vokietijos ryžtas išmokėti kompensacijas, bet pareikštas apgailestavimas dėl sprendimo tai daryti per trečiąsias šalis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Dalia Kuodytė tada sakė, jog šalyje apie 20 tūkst. žmonių galėjo pretenduoti į Vokietijos kompensacijas. Pasak jos, iš Baltijos šalių į priverstinius darbus Vokietijoje daugiausia buvo išvežta Lietuvos piliečių – 68 proc. visų išvežtųjų, iš Latvijos – 25 proc., iš Estijos – 7 proc.
Kaip penktadienį teigė E. Zingeris, kompensacijų būtų galima reikalauti ne tik už priverstinius darbus ir įkalinimą koncentracijos stovyklose, bet ir už privačių bendrovių, žemės ūkio reikmenų nusavinimą ir kitą žalą.
A. Ažubalis nenuleidžia rankų
Savo ruožtu A. Ažubalis pažėrė kritikos Vyriausybei, kuri esą iki šiol nevykdo įpareigojimo derėtis su Rusija dėl okupacijos žalos atlyginimo: „Buvo paskaičiuota žala, bet darbas užmestas. Reikia dirbti su Rusija, tarptautinėmis bendruomenėmis, ES viduje“.
Pasak jo, šio darbo, kurio esą kratosi URM, nereikia užkrauti vienai institucijai, o įtraukti ir teisingumo ministeriją. Padedami šių ministerijų atstovų parlamentarai žada parengti nutarimą, kuriame nustatys konkrečią tvarką, kaip toliau spręsti žalos atlyginimo klausimą.
„Reikia specialios grupės, kuri pradėtų tą darbą dirbti. Vyriausybėje tokia grupė turėtų būti, bet jos nėra. Niekas nesako lipti ant ambrazūros, eiti prie Rusijos ambasados, plėšytis marškinius. Pradėkite dirbti darbą“, - kalbėjo A. Ažubalis.
Paklaustas, ar tikisi, kad okupacijos žala kada nors vis dėlto bus atlyginta, konservatorius tikino, jog tai realu: „1990-aisiais į SSRS su siūlymu pradėti derybas dėl Lietuvos pripažinimo buvo kreiptasi 50 kartų, o 51-ą kartą atsiliepė. Reikia kartoti, kol išgirsime teigiamą atsakymą“.
Lietuvos pastangos iki šiol buvo bevaisės
SSRS okupacijos žalos atlyginimas jau ne vienus metus kelia galvos skausmą Lietuvos diplomatams ir politikams. 1992 m. piliečiai visuotiniame referendume pritarė, kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei padaryta žala.
2000 m. priimtu įstatymu Vyriausybė buvo įpareigota sudaryti derybų su Rusija delegaciją, patikslinti ir užbaigti SSRS okupacijos žalos skaičiavimus, apie tai informuoti Jungtines Tautas, Europos Tarybą, Europos Sąjungą, visas kitas tarptautines organizacijas ir siekti jų paramos šiuo klausimu.
Tuometinės teisingumo viceministrės Rasos Budbergytės vadovaujama vyriausybinė darbo grupė 2000-ųjų rudenį pateikė skaičiavimus, kiek Lietuvai kainavo sovietų okupacija. Nustatytos žalos dydis – 20 mlrd. JAV dolerių (pagal tuometinį kursą – 80 mlrd. Lt).
Pernai sausį Seimas rezoliucija paragino Rusiją pradėti konsultacijas su Lietuva dėl žalos atlyginimo, tačiau Maskva iki šiol nesileidžia į jokias derybas šiuo klausimu.
Spalį opoziciniai konservatoriai paragino Seimą įpareigoti Vyriausybę parengti žalos atlyginimo problemos sprendimo strategiją ir sudaryti konkrečių veiksmų planą. Grupė parlamentarų pasiūlė pavesti Vyriausybei iki šių metų kovo 15 d. parengti SSRS okupacijos padarytos žalos Lietuvai atlyginimo problemos sprendimo strategiją ir sudaryti konkrečių veiksmų planą, tačiau atitinkamas nutarimas iki šiol nepriimtas.
Prieš keletą savaičių vykusiame Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos posėdyje pripažinta, kad Lietuva nėra padariusi tam tikrų „namų darbų“. Pavyzdžiui, Vyriausybė nėra nustačiusi metodikos, kaip skaičiuoti SSRS okupacijos metu padarytą žalą, todėl neaiški ir galutinė žalos suma.