Kaip DELFI teigė parlamentaras, panaši nuostata galioja ne vienoje Europos šalyje ir ji yra gerokai demokratiškesnė. „Tautybė turėtų būti kiekvieno žmogaus apsisprendimo reikalas“, - pažymėjo R. Kupčinskas.
Savo ruožtu sociologas T. Leončikas, kurio moksliniai interesai apima etninių grupių socialinę adaptaciją, lygias galimybes, etninį nepakantumą ir kitus klausimus, tokį siūlymą įvertino teigiamai. „Aš asmeniškai jam pritarčiau“, - sakė jis.
„Nemanau, kaip šiuolaikinėje visuomenėje gali būti priklausomas nuo kilmės. Žmogus turėtų gauti teisę spręsti dėl savo priklausomybės etninei ar kitokiai socialinei grupei“, - pridūrė DELFI pašnekovas.
Prieš porą metų T. Leončikas, darydamas tyrimą apie tautinę asimiliaciją, atliko pirmokų tėvų, sprendžiančių, į kokią mokyklą leisti savo atžalą, apklausą. Mat švietimo srityje esą paprastai apeliuojama į tautinę kilmę. Apibendrindamas gautus atsakymus sociologas padarė išvadą, pas Lietuvos visuomenėje trūksta pagarbos žmogaus pasirinkimui, kuriai grupei jis nori priklausyti.
Anot T. Leončiko, siūlomai pataisai labiau turėtų prieštarauti ne lietuviai, kurie šalyje sudaro ryškią daugumą, bet tautinių mažumų lyderiai, kurie neturi svertų įtikinti saviškius likti etninėje grupėje. Lietuvoje esama nemažai žmonių, kurių kilmė yra kita, tačiau jie jaučiasi „šimtaprocentiniais lietuviai“.
„Kad lietuviai išnyks, tikrai negresia. Nacionalizmo lygis yra pakankamai aukštas. Žmonės didžiuojasi, kad priklauso lietuvių tautai“, - aiškino sociologas. Anot jo, tautybė paprastai „pamirštama“, kai apie ją pradedama kalbėti neigiamame kontekste.
Tautinė asimiliacija paprastai vyksta iš mažumos į daugumą. Tačiau tais atvejais, kai etninė grupė užima ypatingą socialinę padėtį, gali vykti ir daugumos asimiliacija mažumos kryptimi (istorinis pavyzdys – Lietuvos bajorijos sulenkėjimas). Tiesa, įmanoma vienos tautinės mažumos asimiliacija su kita – pavyzdžiui, Lietuvoje dalis žydų yra glaudžiai susiję su rusų kultūra.
Beje, šiuo metu Lietuvoje tautinių mažumų atstovai, net ir galėdami pasirinkti tautybę, tam tikrais atvejais to negalėtų padaryti dėl visuomenės atstūmimo. T. Leončikas kaip pavyzdį paminėjo romus, kurie yra nuolat įtariai stebimi, tokiu būdu jų kilmė jiems nuolat primenama, ir dėl to jie iš esmės neturi galimybės rinktis.
Tai patvirtina vieno žydo verslininko, susituokusio su lietuve ir vaikus auklėjančio pasaulietiškai, mintis. Į klausimą, ar jo vaikai užaugę bus lietuviai, vyras atsakė: „Niekas jiems to neleis“. Esą vaikai gali jaustis esą lietuviai, tačiau visuomenė jiems prikaišios jų kilmę.
Liberalesnės tvarkos priešininkai, anot T. Leončiko, galėtų pateikti kontrargumentą, esą žmonės prisigalvos neegzistuojančių tautybių. Pavyzdžiui, Rusijoje per paskutinį surašymą atsirado net džedajų (taip buvo vadinami filmo „Žvaigždžių karai“ veikėjai kariai). Tačiau, kaip pažymėjo sociologas, tokie išsigalvojimai nėra paplitę.
Beje, kartu R. Kupčinskas pasiūlė atsisakyti nuostatos, kad vietovėse, kur kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, jai priklausantys asmenys galėtų kreiptis į vietos įstaigas ir organizacijas tos tautinės mažumos kalba. Jis taip pat ragina išbraukti leidimą tokiose vietovėse informacinius užrašus skelbti ir tautinės mažumos kalba, jei tai atitinka realų poreikį.
Seimo nario manymu, projekte turėtų likti tik nuostata, kad kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę laisvai ir nevaržomai, privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti tautinės mažumos kalbą.
Anot sociologo, tai nėra demokratiškas siūlymas. Jei asmuo turi teisę pasirinkti bendruomenę, kuriai priklauso, jis turėtų turėti galimybių naudotis gimtąja ar jam brangios bendruomenės kalba. Minėtos nuostatos dėl mažumų kalbų vartojimo vietiniu mastu yra dalis Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, kurią Lietuva yra pasirašiusi, todėl jos vis tiek galiotų.
„Lietuva nuo pat nepriklausomybės atkūrimo buvo žinoma kaip gerbianti mažumų teises šalis, todėl siūlymas išbraukti minėtą nuostatą griauna šią reputaciją, - kalbėjo T. Leončikas. – Nėra priežasčių, dėl ko po 17 atkurtos nepriklausomybės metų Lietuvai reikėtų pradėti bijoti savo pačios piliečių: pilietinę integraciją reikėtų skatinti pozityviomis priemonėmis, o ne skatinant nepasitikėjimą ir kuriant apribojimus. Lietuvos garbė nei saugumas niekaip nenukentėtų, jei vietovėse, kur gausiai gyvena tautinės mažumos, šalia valstybinės kalbos (ne vietoj jos) būtų ir užrašų lenkų arba rusų kalba“.