Sekmadienį sukanka lygiai 19 metų, kai lietuvių kalba – viena iš dviejų išlikusių baltų kalbų ir archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų – buvo paskelbta valstybine.

Kintanti kalba – nemirusi kalba

„Labai graži“, - daug negalvodamas, į klausimą, kokia ateitis laukia lietuvių kalbos atsako Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas dr. Antanas Smetona. Profesija DELFI pašnekovą įpareigoja puoselėti kalbą, tačiau jis atremia nuogąstavimus, kad anglų kalba ir naujos bendravimo priemonės (internetas, mobiliaisiais telefonais rašomos žinutės) daro vien tik neigiamą įtaką.

„Ar yra nekintančių kalbų? Yra. Pavyzdžiui, lotynų, hetitų ir kitos mirusios kalbos. Ar norime, kad lietuvių kalba būtų tokia? Jei nenorime, susitaikykime su tuo, kad kalba keičiasi“, - ramino lingvistas.

Kad vidinės ir išorinės priežastys kalbos nepakeistų per daug, yra atsakingos ir reguliavimo institucijos, kaip juokavo pašnekovas, „pradedant (Donatu) Smalinsku (Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos vadovu – DELFI), baigiant (Irena) Smetoniene (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadove – DELFI)“, ir mokykla ar spauda.

Pasak A. Smetonos, dabar padėtis gerokai skiriasi nuo buvusios, pavyzdžiui, XIX amžiuje ar dar anksčiau. Lietuva ilgus amžius buvo dvikalbė ar trikalbė, pavyzdžiui, dvaruose buvo šnekama lenkiškai.

Dabar bene dažniausiai į lietuvių kalbą ateina angliškų žodžių. Absoliuti dauguma jų – terminai. Kalbininkas pabrėžė, kad tarptautinių terminų turėjimas nėra yda, juoba kad juos neretai vartoja tik specialistai.

A. Smetonos manymu, lietuvių kalba gyvuos truputį ilgiau nei anglų. Pastarosios nykimą esą jau galima stebėti, mat nuo tos kalbos, kuria kalbama Didžiojoje Britanijoje, amerikiečių ar australų anglų kalba vis labiau skiriasi.

„Anglų mokslininkai sako, kad po 300 metų jų kalbos nebeliks – ji tiesiog suskils. Lietuvių kalba irgi keisis, bet nebus taip, kad po šimto metų neperskaitysime Martyno Mažvydo tekstų. Ar dar po šimto metų juos perskaitysime? Greičiausiai taip, reikės tik mokėti gotiškas raides“, - kalbėjo lingvistas.

Anot pašnekovo, nemaža problema, kad į užsienį dirbti ir gyventi išvykstantys lietuviai neretai asimiliuojasi su vietos gyventojais ir savo vaikų gimtosios kalbos nebemoko. Šie žmonės, nors ir nebegyvendami Lietuvoje, galėtų padėti išsaugoti kalbą. A. Smetona pateikė žydų pavyzdį, kurie yra išsibarstę po visą pasaulį, tačiau šneka savo kalba, nors ji šiek tiek keičiasi.

Tiesa, daugiau nei 5 tūkst. Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių vaikų neseniai pareiškė norą laikyti lietuvių kalbos baigiamąjį (GCSE) egzaminą.

Pasak A. Smetonos, lietuvių kalbą išlaikyti galima ir jos mokant kitataučius.

Jaunimas susikūrė savo dialektą

Tačiau kai kurie kalbininkai tvirtina, kad lietuvių kalba po truputį miršta – pavyzdžiui, dėl nelietuvinamų svetimvardžių arba moterų pageidavimo vadintis vyriškomis pavardėmis.

Pagal vieno žymiausių šiuolaikinės kalbotyros specialistų Davido Crystalo pateiktą suskirstymą lietuvių kalbą galima pavadinti nykstančia, nes pastebimas daugelio sričių kalbos irimas ir žodyno erozija. Dėl to kalbininkas prof. Vitas Labutis įžvelgia pavojų sintaksei. „Gramatikos irimas – baisi kalbos erozija, kuri veda prie kalbos išsigimimo, - sakė jis. – Ar mums svarbiau, kad vilkas būtų sotus, ar avies gyvybė?“

Anot prof. Aldonos Paulauskienės, kai knygnešių tauta pradeda save išduoti – baisiau už laidotuves. Keisdami lietuviškas moterų pavardes į trumpesnes formas esą išduodame savo tradiciją, kultūrą, tačiau tokias pavardes dar galima linksniuoti, pavyzdžiui, kaip žodžius „katė“ ar „pelė“. Tačiau kai lietuvės pasirenka vyrišką pavardę, ji būna nelinksniuojama, o tai, kalbininkės įsitikinimu, yra lietuvių kalbos išdavystė.

Lietuvių kalbą ypač keičia jaunimas, taip adaptuojantis ją prie savo įpročių, kad kai kurie žodžiai net neprimena norminės leksikos. Trumposiose žinutėse, elektroniniuose laiškuose ar interneto forumuose vartojami angliški žodžiai su lietuviškomis galūnėmis, pamirštamos nosinės raidės, žodžių dalis pakeičia skaičiai, o emocijas – kompiuteriniai simboliai. Tokia kalba reikalauja mažesnių laiko sąnaudų.

Tačiau užuot visą laiką trumpinus žodžius, jie dažnai keičiami įmantriomis žargonybėmis, atsiranda svetimų kalbų raidžių, iškraipoma dvibalsių rašyba, raidės š, č ir ž keičiamos sh, ch ir zh.

Nors dauguma kompiuterinių programų jau rodo taisyklingas lietuviškas raides, rašydami laiškus ar komentarus interneto vartotojai jas linkę pamiršti. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad pokalbių programoje „Skype“ lietuviai savo vardus rašo bene netaisyklingiausiai. Dauguma tokį savo elgesį teisina įpratimu, tačiau paaugliams įmantri kalba yra ir saviraiškos būdas. Todėl jų rašytinėje kalboje pilna tokių žodžių kaip textas, pujkiai, labutizzz, 2mblas, 3,14rshtas, checkinti.

Gretina su lotynų ir senąja graikų kalbomis

Lietuvių kalba yra labiausiai paplitusi iš rytų baltų kalbų. Ja kalba ne tik maždaug 3 mln. žmonių Lietuvoje, bet ir tautinės mažumos Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, išeiviai JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, kitose šalyse.

Mūsų kalbai būdingos senovinės gramatinės formos ir morfologinės ypatybės, prilyginančios ją lotynų ir senajai graikų kalbai. Specialistai lietuvių kalbą vadina archajiškiausia iš gyvų indoeuropiečių kalbų. Teigiama, jog tai, kad lietuvių kalba yra itin archaiška ir panaši į sanskritą, yra vienas išskirtiniausių valstybės prekinių ženklų.

2004 metų gegužę Lietuvai įstojus į ES, lietuvių kalba tapo oficialia Bendrijos kalba. Kaip penktadienį Vilniuje vykusioje TSPMI konferencijoje teigė Europos Komisijos Daugiakalbystės skyriaus Vilniaus biuro darbuotojas Jono Morkaus teigimu, tai gerokai išplėtė mūsų kalbos vartojimo sferą. Lietuviškai kasmet išleidžiama daugiau nei 100 tūkst. puslapių dokumentų ir kitų tekstų, į lietuvių kalbą verčiama internete pateikiama medžiaga.

Kitataučius vertėjus užgulė rūpestis pramokti lietuvių kalbos, mat jiems kartais tenka lietuviškus raštus versti į anglų, prancūzų ar kitą kalbą. Taip atsitinka, kadangi mūsų šalies įstaigos į ES institucijas gali siųsti lietuviškai surašytus dokumentus.

Tuo metu ES institucijų priimti dokumentai privalo būti išversti į lietuvių, kaip ir bet kurią kitą, kalbą, priešingu atveju jie neįsigalioja. Kitaip tariant, jei didžiulėje vertimų mašinoje sugestų bent vienas sraigtelis, įstrigtų teisės aktų leidybos procesas.

Valstybine tapo anksčiau nei atgimė valstybė

Kaip valstybinė ji buvo įteisinta 1922 metais Steigiamojo Seimo priimtoje Konstitucijoje, kurios 6 straipsnis nurodė: „Valstybės kalba – lietuvių kalba. Vietinių kalbų vartojimą nustato įstatymas“. Ši nuostata pakartota ir 1928-ųjų Konstitucijoje. Po dešimtmečio priimtos Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba. Įstatymu nustatoma, kuriuose Lietuvos kraštuose ir kuriose viešosiose įstaigose, be lietuvių kalbos, gali būti vartojamos ir kitos kalbos“.

Pasak Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos, sovietų okupacijos metais mūsų kalba tokio statuso neturėjo.

Valstybinės kalbos statusas jai buvo suteiktas dar neatkūrus Lietuvos nepriklausomybės. 1988 metų lapkričio 18 dieną tuometinė Aukščiausioji Taryba papildė Konstituciją 771 straipsniu: „Valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba. Lietuvos TSR užtikrina lietuvių kalbos vartojimą valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kitose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, valstybės rūpinimąsi visapusišku lietuvių kalbos ugdymu ir mokymu“.

Po poros mėnesių Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas paskelbė, kad lietuvių kalba privaloma visiems vadovaujantiems darbuotojams. Per dvejus metus įmonėse, įstaigose ir organizacijose turėjo būti pereita prie raštvedybos ir susirašinėjimo lietuvių kalba. Buvo nustatytos sritys, kuriose privaloma vartoti lietuvių kalbą, iškelti reikalavimai didinti taisyklingos lietuvių kalbos prestižą, saugoti lietuviškus asmenvardžius ir vietovardžius, visokeriopai remti lietuvių kalbos institucijas.

1995-aisiais Seimas priėmė Valstybinės kalbos įstatymą, kuriuo lietuvių kalba pripažįstama kaip oficialioji valstybės viešojo gyvenimo kalba: ja leidžiami teisės aktai, tvarkoma raštvedyba, finansiniai bei techniniai dokumentai, gyventojams garantuojama teisė valstybine kalba įgyti bendrąjį, profesinį ir aukštąjį išsilavinimą. Įstatymu reglamentuota valstybinės kalbos apsauga ir kontrolė, numatyta administracinė atsakomybė už įstatymo nesilaikymą. Šiuo metu Seime svarstoma nauja įstatymo redakcija.