Filosofas Andrius Bielskis teigia, kad Lietuvos kairei reikia sukrėtimo, tačiau į praeitį orientuota retorika, jo nuomone, naudos neatneš. Simpatijų socialdemokratinėms idėjoms neslepiantis ekonomikos profesorius Povilas Gylys taip pat sako jaučiantis Lietuvos kairiųjų silpnumą, bet, jo teigimu, šiek tiek nejaukiai kairieji jaučiasi beveik visose pokomunistinėse šalyse.

Flirtas su praeitimi

„Socializmas išlaisvino žmones ir uždėjo apynasrį kapitalui. Žmonės galėjo laisvai mokytis, dirbti, kurti, nelenkti kupros smetoniniams ponams. Todėl žmonių skaičius Lietuvos tarybų socialistinėje respublikoje (LTSR) nuolatos augo, kaip ir jų gerovė. Amžius ilgėjo. Visi dirbo. Niekas nebadavo. Niekas nedrebėjo dėl ateities. Visi turėjo būtiniausių prekių“.

Taip padėtį sovietinėje Lietuvoje regi nuo socialdemokratų atskilęs A. Paleckis, šiuo metu vadovaujantis Socialistiniam liaudies frontui.

Į praeitį nevengia žvalgytis ir kitas jaunasis socialdemokratas A. Šedžius, kuris iškilus pašalinimo iš partijos grėsmei paskelbė apie galimybę atkurti Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP).

Tuo metu filosofas A. Bielskis sako, kad gręžiojimasis į praeitį kairiesiems nepadės, jiems labiau praverstų stipri ateities vizija. Jo nuomone, Lietuvoje socialdemokratai, kaip komunistų ir LDDP tradicijų tęsėjai, visuomet buvo labiau „privilegijuotų visuomenės narių klanas“ nei tikra kairioji politinė jėga, todėl kairiojo flango idėjinis silpnumas esąs natūralus.

Pasak jo, „šis privilegijuotų visuomenės narių klanas“ daugelį metų Lietuvoje vykdė itin neskaidrias reformas, kurių kulminacija buvo „Leo LT“ afera“. Dėl šios priežasties, anot A. Bielskio, socialdemokratai įgijo stambaus kapitalo partijos bruožų ir apie jų „kairumą“ kalbėti galima tik sąlyginai.

Pagrindiniu kliuviniu stiprėti kairiesiems jis įvardija ateities vizijos stoką. „Ko reikia politinei kairei, tai ne flirto su praeitimi, bet socialiai jautraus ir racionaliai pamatuoto Lietuvos ateities projektavimo“, - svarstė filosofas, nors A. Šedžiaus teiginius apie LDDP atkūrimą vadina kvaila ir jokio politinio turinio neturinčia retorika.

Islandijoje juokaujama, kad kairieji išsiskiria tik džinsais ir megztukais

Vis tik kalbėdamas apie kairiųjų patiriamą ideologinę krizę, A. Bielskis pabrėžė, kad panaši situacija vyrauja visoje Europoje, nes po Sovietų Sąjungos griūties ortodoksinio marksizmo sunykimas didžiąja dalimi lėmė ir socialdemokratų, socialistų ir/ar leiboristų bei profesinių sąjungų susilpnėjimą.

„Šiandien kairioji partija kur nors Olandijoje, Britanijoje ar Islandijoje beveik niekuo nesiskiria nuo liberalų ar konservatorių. Islandijoje, pavyzdžiui, juokaujama, kad vienintelis skirtumas tarp dešiniųjų ir kairiųjų yra tai, kaip jie rengiasi: vieni yra kostiumuoti, kiti rengiasi hipiškai – dėvi džinsus ir megztinius“, - DELFI sakė A. Bielskis.

Pasak jo, skirtumai regimi tik tarp šalių – pavyzdžiui, dešiniosios politinės jėgos kurioje nors Skandinavijos šalyje bendrąja prasme yra kairesnės nei kairiosios partijos likusioje Europoje, ypač Didžiojoje Britanijoje ir Rytų Europos regionio šalyse.

„Anglosaksiška dešinė nuo pat Margaret Thatcher ir Ronaldo Reagano laikų žymiai labiau paveikė Europos politines partijas nei Skandinavijos kairiosios partijos paveikė Europos dešiniąsias partijas. Rezultatas šiandien toks, kad visos partijos Europoje daugiau ar mažiau priėmė neoliberalią politiką kaip neišvengiamybę“, - svarstė pašnekovas.

Po SSRS žlugimo bijo būti apkaltinti komunizmo nostalgija

Pokomunistinį Rytų Europos regioną, kaip erdvę, kurioje kairieji nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo jaučiasi nejaukiai, įvardija ir Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius P. Gylys. Jo teigimu, tik atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo ypač jaučiama netolerancija bet kokioms kairiosioms idėjoms, nors esą dabar situacija, pasak P. Gylio, sparčiai gerėja.

„Aš pamenu, kad jeigu tik truputį pradedi šnekėti į kairę ir ginti viešąjį interesą, pradedi kalbėti apie neteisingą turto paskirstymą, tai iš karto tave apšaukia komunistu ir nutildo. To, žinoma, negaliu pasakyti apie dabartinę situaciją, ji tikrai sparčiai gerėja, pliuralizmo vis daugiau ir daugiau, nes komjaunuoliška žiniasklaida neturi to monopolio, kurį turėjo“, - svarstė profesorius.

Jo nuomone, galima pastebėti, kad socialdemokratija bei apskritai kairiosios idėjos tam tikrą psichologinį diskomfortą patiria beveik visose pokomunistinėse valstybėse, mat tiesiog baiminasi būti apkaltinti komunizmo nostalgija.

„Apskritai socialdemokratija patiria tam tikrą psichologinį diskomfortą, nežino, į ką jai orientuotis. Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, o gal net labiau, socialdemokratai ypač nejaukiai jaučiasi, nes vis bijo, kad juos apkaltins komunizmo nostalgija“, - DELFI teigė P. Gylys.

Būtina stiprinti elektoratą

A. Bielskis teigia, kad Lietuvoje silpstantys kairieji užmiršo tradicinį savo elektoratą – inteligentiją, kurią sudaro mokytojai, dėstytojai, bibliotekininkai bei kiti viešėjame ir/ar kultūriniame sektoriuje dirbantys žmonės.

Pasak jo, labiausiai išgryninti politines vertybes kairiesiems trukdo partijų orientavimasis į sovietinę praeitį. Tradiciškai laikoma, kad Lietuvoje kairieji ir dešinieji labiausiai skiriasi pagal požiūrį į sovietinę praeitį – dešinieji ją visiškai atmeta, kairieji – paprastai būna mažiausi antisovietiški.

„Dešinės ir kairės skyrimas pagal požiūrį į sovietinę praeitį yra visiškai neproduktyvus tiek akademinėse, tiek ir politinėse diskusijose kaip tik dėl to, kad trukdo suvokti, jog kur kas svarbesnė skirtis yra politinių jėgų požiūris į kapitalizmą, pilietines teises bei socialinę ir ekonominę nelygybę“, - svarstė filosofas.

Anot A. Bielskio, apskritai kalbant ateityje socialinė realybė turėtų priversti visuomenę rimčiau pažvelgti į kairiosios minties ištakas, tačiau sėkmė, jo nuomone, priklausys nuo marksizmo klaidų suvokimo bei galimybių sukurti alternatyvą ekonominei teorijai, kuri žmogaus racionalumą traktuoja per naudos prizmę.