Šia tema interviu su romaną apie „vilko vaikus“ „Mano vardas Marytė“ parašiusiu ir Metų knygos titulą pelniusiu rašytoju Alvydu Šlepiku.

- Ilgą laiką Lietuvoje menkai kas domėjosi „vilko vaikų“ tema. Apie tai mažai kalbėjo ir patys „vilko vaikai“. Tuo tarpu Jūsų knyga „Mano vardas Marytė“ sulaukė populiarumo, tapo netgi Metų knyga. Ar tai nustebino?

- Mane nustebino ne keturios gautos premijos, o tai, kad ši tema yra palietusi tiek daug visos Lietuvos gyventojų. Pristatinėdamas šią knygą važinėjau po visą Lietuvą. Į rengiamus susitikimus bibliotekose susirinkdavo suaugę žmonės ir nebuvo nė vieno susitikimo, kad žmonės nepradėtų pasakoti apie „vilko vaikus“, kuriuos jie pažinojo, buvo jų šeimose ar pas kaimynus. Iki tol maniau, kad tokių yra mažai, o, pasirodo, visi visur turi daugybę istorijų. Mano knyga suveikė kaip katalizatorius. Žmonės pradėjo pasakoti tai, ko anksčiau nepasakojo. Matyt, tai buvo trauminė patirtis.

- Tūkstančiai tokių vaikų tuomet atklydo iš Rytprūsių – daug kam iš lietuvių teko susidurti su mažaisiais vokietukais. Bet kodėl tuomet dar visai neseniai beveik niekas apie tai nekalbėjo?

- Dėl daugelio priežasčių. Visų pirma – baimė, kuri juose sėdėjo sovietmečiu, kalbėti apie „vilko vaikus“. Paskui tos baimė kaip ir neliko, bet ir poreikis buvo primirštas. Kita priežastis – galbūt jie gėdijosi savo praeities. Jų gyvenime buvo įvairiausių dalykų. Tam, kad išgyventų, „vilko vaikams“ teko elgetauti, valkatauti, dirbti visokius darbus. Daug priklausė nuo to, kokius žmones jie sutiko. Buvo merginų, mergaičių, kuriomis naudojosi kaimo vyrai. Esu girdėjęs iš lietuvės: „Ką, tu rašai apie vilko vaikus? Ar tu žinai, kokie jie buvo. Mūsų kaimo visus vyrus tokios mergiotės sifiliu užkrėtė.“ Aš jai tuomet atsakiau: „Nejaugi? Jos turbūt gimė su sifiliu? Turbūt pačios labai norėjo ir vaikščiojo, krėtė visą kaimą sifiliu.“ Patirtis yra ir ganėtinai siaubinga.

- Pabėgėlių dalia, išnaudojimas, išankstiniai nusistatymai – apie tai sužinojote tyrinėdamas šią temą savo romanui, teko bendrauti su dabar jau garbaus amžiaus „vilko vaikais“. Kas juos kankina šiandien?

- Yra žmonių, kurių pasuose yra įrašyta data - diena „00“. Kalbėjau su tokiu žmogumi, kuris susidūrė su sunkumais, kai norėjo vykti į užsienį. Jo nenorėjo išleisti, nes nesuprato, kaip taip gali būti. O jis tiesiog tikrai nežino, kada gimė. „Vilko vaikai“ prarado labai daug – vaikystę, tėvus, giminę, galimybę gauti gerą išsilavinimą. Be viso to, jie tiesiog neteko savo tapatybės. Yra daug pagyvenusių žmonių, kurie turi gimines Vokietijoje, bet nelabai moka su jais susikalbėti. Jie nesijaučia esą nei vokiečiai, nei lietuviai – pakabinti tarp dangaus ir žemės. Klaiki situacija.

- Ar savo knyga bandote padėti jiems susigrąžinti identitetą?

Alvydas Šlepikas
- Knygos pavadinimas „Mano vardas Marytė“, tai ne tas pats, kas pasakymas „Mano vardas Marija“. Nepaisant to, kad vardas susijęs su daugumoje kalbų populiariu Marija, Marytė - labai kaimietiškas ir lietuviškas, todėl jis labai svarbus. Kai išleidau šią knygą, paaiškėjo, kad labai daug „vilko vaikų“ – mergaičių – gavo būtent Marytės vardą. Tai buvo svarbu vaikus vežant per sieną pro rusų pasieniečius arba apsisaugant nuo rusų stribų, kurie ateidavo į namus. Jei jie būtų radę vokiečių vaiką, visą šeimą būtų ištrėmę į Sibirą. Tam, kad rusai nesuprastų, jog mergaitė – vokietė, išmokydavo ją pasakyti: „Mano vardas Marytė“. Moka tik vieną tą frazę, kuri jai padeda išgyventi. Taip pat buvo ir su berniukais, jie irgi gaudavo kokį lietuvišką vardą, vėliau padirbtus dokumentus. Taip jie atsidurdavo lietuviškoje šeimoje, o galiausiai pamiršdavo savo tapatybę. Vaikai buvo labai įvairaus amžiaus – 4-11 m. Pavyzdžiui, mano pusbrolio žmonos tėvas buvo 11 metų, kai jį iš šieno kupetos sergantį ištraukė Kupiškio rajone, šiaip jau labai toli nuo Rytprusių. Kai parašiau knygą, mano pusbrolio žmona verkė, nes sužinojo tai apie savo mirusį tėvą, ko jis jai niekada nepasakojo.

- Vokietijoje taip pat „vilko vaikų“ likimus imta prisiminti neseniai. Ar tai reiškia, kad šie žmonės buvo tiesiog užmiršti?

- Tai yra karo problemos ir karo žaizdos. Supratau vieną dalyką: karas, kuris formaliai pasibaigė, tam tikra prasme dar tęsiasi. Yra daugybė žmonių, kurie nežino savo artimųjų, nežino savo gimimo datų, tikrojo vardo, kuriems gyvenimas yra sugriautas.

- Ar Jūsų knyga ir apie tai, kad karas – beprasmis?

- Taip. Todėl ir pasirinkau rašymo būdą – pakankamai greitą, vizualų, kalbama vaizdiniais, iš jų sukuriant istoriją. Pats rašymas gali priminti nuotykių, kelionės romaną, tačiau tam, kad galėtų skaityti paaugliai, jaunimas, kurių sąmonė dabar yra tokia fragmentiška. Rinkausi rašymą galvodamas apie komiksus, filmus – tai, kas lengvai suvokiama paaugliams. Tokį romaną galima perskaityti per dvi dienas, o gal net ir per kelias valandas. Stengiausi patraukti jaunimą, nes tai tie žmonės, nuo kurių priklausys pasaulio ateitis. Aš su siaubu žiūriu žinias, nes suvokiu, kad niekas nesikeičia, niekas iš klaidų nesimoko – visur vyksta karai, smurtas. Norėjau priminti, kad karas – siaubingas dalykas, kuris labai ilgai nesibaigia, palieka didžiules žaizdas.

- Tačiau knygoje, kad ir koks bebūtų siaubingas laikotarpis, pasakojamos istorijos veikia pozityviai, suteikia vilties.

- Rašydamas tokią knygą susiduri su dviem vilkduobėmis. Galima pradėti mėgautis žiaurumu, kurio tikrai buvo daug. Kita vertus – galima rašyti per sentimentaliai, nes juk kalba eina apie vaikus. Aš bandžiau išvengti šių abiejų duobių ir, atrodo, man pavyko. Iš tiesų, aš bandžiau parašyti viltingą kūrinį, todėl jis ir baigiasi Velykų antrąją dieną.

- Nesiekėte parašyti realistinio?

- Kai kurie visgi sako, kad mano knyga yra žiauri. Aš pats manau, kad realybė buvo kur kas žiauresnė. Taip pat yra tų pačių vilko vaikų, kurie sako, kad tikrasis žiaurumas neperteiktas. Mano tikroji užduotis – kad žmonės sužinotų šią temą, o tuomet jau ieškotų kitų šaltinių. Mano knyga – meninis kūrinys. Tie, kas norės gilintis labiau, galės ieškoti konkrečių prisiminimų, dokumentinių knygų.

DELFI dalyvauja žurnalistinių mainų projekte „Iš arti“ („Nahaufnahme“), kurį organizuoja Goethe's institutas. Šio projekto metu žurnalistai iš Vokietijos ir kitų Europos šalių trumpam (2-4 savaitėms) pasikeičia savo darbo vietomis. Kovo mėnesį DELFI į savo komandą priėmė Vokietijos visuomeninio transliuotojo Deutsche Welle žurnalistę Moniką Griebeler. 2012 m. gruodį DELFI žurnalistė Vytenė Stašaitytė svečiavosi Deutsche Welle redakcijoje Bonoje. Daugiau informacijos apie šį projektą galite rasti ČIA.