A.Kulakauskas: jokio lietuviško kraujo nėra, tautiškumas yra pasirenkamas

Tautiškumas nėra biologiškai nulemta duotybė: nors įprasta, kad Lietuvoje gimęs žmogus save dažniausiai laiko lietuviu, tačiau tauta ir bendras tautos kraujas yra labiau mitas nei tikrovė. Tokios nuomonės laikosi istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas bei jo kolega Algimantas Kasparavičius.

„Tauta nėra biologija, tauta yra kultūra ir kultūrinis tęstinumas. Jokių kraujo formulių nėra, tai kilę iš rasizmo. Nėra jokio lietuviško kraujo, nėra jokio lenkiško kraujo. Kraujas – tik metafora ir nieko daugiau“, - diskusijoje apie Vasario 16-osios reikšmę ketvirtadienį kalbėjo A. Kulakauskas.

Pasak mokslininko, XIX a. formuojantis tautoms ir bundant tautiniam sąmoningumui šis pasirinkimas buvo kaip niekada akivaizdus. A. Kulakauskas teigia, kad Lietuvos didžioji kunigaikštystė (LDK) nebuvo tautinė valstybė etnine prasme, ji buvo lietuvių bajoriškos tautos valstybė. Ir ši bajoriška tauta XIX a. turėjo rinktis – ar prisijungti prie tautiškumą valstietišku pagrindu pabrėžiančių lietuvių, ar prie lenkų.

„Kai atsirado tautinis judėjimas valstietišku pagrindu, tai maždaug trečdalis pasirinko eiti su etniniais lietuviais, maždaug du trečdaliai bajorijos nuėjo su lenkais. Buvo pasirinkimas. Bajorui lietuvio apibrėžimas buvo toks – LDK patriotas, kuris pripažįsta pagrindiniu teisės aktu Lietuvos Statutą, ir bendravalstybingumą su Lenkija, kur Lietuva turi tam tikrą savo statusą. Tas buvo ir XIX a., ir per visus sukilimus išliko“, - teigė A. Kulakauskas.

Istoriko nuomone, iš esmės liberalus tautiškumas apima ir žmogaus teisę pasirinkti tautą, nors dažniausias pasirinkimas būna susijęs su gimimo tam tikroje bendruomenėje faktu.

„Iš principo liberalus tautiškumas tai yra žmogaus teisė ir laisvė pasirinkti ir tautą. Dažniausias pasirinkimas, tarsi ir natūralus: jeigu tu gimei lietuviu, tai dažniausiai ir nori būti. Kaip kad Zauerveino giesmėje: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būti“. Tautininkai pasakys: „Lietuviais turime ir būti“. O Zauerveino giesmėje yra: „Norime būti“. Tauta nėra biologija, tauta yra kultūra ir kultūrinis tęstinumas. Jokių kraujo formulių nėra, tai kilę iš rasizmo. Nėra jokio lietuviško kraujo, nėra jokio lenkiško kraujo. Kraujas – tik metafora ir nieko daugiau“, - kalbėjo istorikas.

„Landsbergiai – tai iš Vestfalijos kilusi giminė, kuri per Latviją atkeliavo į Lietuvą. Ir vieni Landsbergiai atsidūrė Vitebske, tapo rusais, kiti XIX a. tapo lietuviais“, - pabrėžė A. Kulakauskas.

Su A. Kulakausko nuomone sutiko ir istorikas A. Kasparavičius, kurio teigimu, net ir 1918 m. vasario 16-ąją mūsų valstybę formavę žmonės sąmoningai kūrė tautinę valstybę, o ne bandė atkurti Lietuvos didžiąją kunigaikštystę.

„Tautos pasirinkimas šiuo atveju yra labai gyvas dalykas, žmogus turi tokią teisę turėti. Bet problema yra ta, kad mes turime dėti pastangas, kad pasirinkti lietuvybę, lietuviškumą būtų garbė. Kad būti lietuviu tautine ar pilietine prasme būtų perspektyvu, būtų prestižas studijuoti Vytauto Didžiojo universitete ar Vilniaus universitete, mokėti lietuvių kalbą. Jeigu mes to nepasieksime ir atimsime iš žmogaus pasirinkimo teisę, tuomet mes savęs nerealizuosime“, - svarstė A. Kasparavičius.