„Lietuva formaliai atitinka demokratinės valstybės, visuomenės kriterijus, – Seime surengtoje konferencijoje apie visuomenės politinę kultūrą teigė Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius A. Krupavičius. – Ar Lietuvos piliečiai gali būti patenkinti valdymo kokybe? Demokratijos kokybe piliečiai nepatenkinti. Susidaro paradoksali situacija: turime demokratiškai renkamą valdžią, bet ji piliečių netenkina. Viena iš to priežasčių – trūksta atsakomybės piliečiams. Pati visuomenė yra politiškai apatiška, nedalyvaujanti, stokojanti orientyrų, menkai bendruomeniška.“
Anot politologo, yra ne tik socialinio pasitikėjimo, bet ir politinio pasitikėjimo krizė: „Matome nepasitikėjimą institucijomis, politikos ir piliečių susvetimėjimą, politinį populizmą, šou politiką vietoj veiksmų politikos.“ Socialinio pasitikėjimo krizę esą rodo „homofobija ir ksenofobija, pedofilija ir kedofilija, nepasitikėjimas vienų kitais, savo kaimynais ir savimi“.
Svarstydamas, kodėl lietuviai masiškai neprotestuoja ir bent artimiausioje ateityje neprotestuos, „kodėl Lietuva nėra ir nebus Graikija“, nors kai kas esą turi tokių iliuzijų, jis DELFI teigė: „Individualus nepasitenkinimas beveik nesusijęs su politiniu nepasitenkinimu, ypač kai visuomenė politiškai neišprususi, nežino savo teisių ir kaip jų siekti, kai nėra kolektyvinio veiksmo įgūdžių.“
Vakaruose gyvena pavaldiniai-dalyviai, pas mus – daugiausia pavaldiniai
Politine kultūra teoretikai vadina žinių, požiūrių, vertybių ir elgsenos politikoje ir jos atžvilgiu sistemą. Ji susieja žmogaus nuostatas, institucijas ir valstybių makro politiką; subjektyvius veiksnius (požiūrius ir vertybes) su objektyviais (balsavimu); istoriją ir tradicijas su šiandienos įvykiais.
Lėtai kintanti politinė kultūra nėra prigimtinė, ji susiformuoja politinės socializacijos sąlygomis. Gabrielis Almodas ir Sidney Verba prieš penkis dešimtmečius išskyrė tris kultūros tipus: parapijinę (orientuota į aplink žmogų esančius dalykus ir nepakylanti iki valstybės lygmens), pavaldinio (pasyvi, kuomet žmogus iš esmės vykdo valdžios nurodymus – moka mokesčius, kartais dalyvauja rinkimuose, bet daugiau aktyvumo nerodo) ir dalyvio (žmonių grupės dalyvauja priimant sprendimus, diskutuoja, svarsto, įsitraukia į politikos formavimą ir įgyvendinimą).
„Idealių tipų nėra, net demokratinėse valstybėse. Nereikia turėti iliuzijų, kad visa visuomenė dalyvauja visur, sprendimų priėmimas yra visiškai atviras visiems visuomenės nariams. Tai būtų iliuzija ir didelė netiesa. Bet vakarietiškoms demokratijoms būdinga pilietinė kultūra, kurioje susilieja pavaldinys, kai individas yra vykdytojas, remiantis partijas, bet iš esmės pasyvus, ir dalyvis“, – kalbėjo A. Krupavičius.
Politinėje kultūroje svarbu žinios apie politinę sistemą, jos institutus, istoriją, lyderius. Pastaraisiais metais, anot politologo, žinių lygis smuko: jau gerą dešimtmetį ugdoma nuostata, kad valstybė nėra svarbi ir nedaug ką galinti, individo gelbėjimasis yra jo paties reikalas, todėl domėtis politika, bandyti ją suprasti ir joje reikštis neverta. „Jei suorganizuotume „Klausimėlį“ apie politinę sistemą, lyderius ir istoriją, manau, kuriozų netrūktų“, – sakė pranešėjas.
Neigiamos tendencijos ir emocinėje plotmėje, kurią gali apibrėžti dalyvavimas rinkimuose. Lietuva priklauso šalims, kurių gyventojai rinkimuose dalyvauja pasyviausiai Europoje. Šiuo požiūriu nusileidžiame nebent Šveicarijai, kur vyksta gerokai daugiau rinkimų, referendumų ir kitokių balsavimų.
Pasak A. Krupavičiaus, žmonės galvoja, kad negali turėti įtakos politikai, daugių daugiausiai ji bus minimali, jaučiasi politiškai neįgalūs. „Tai yra dramatiška situacija“, – tvirtino jis. Todėl žmonės yra kritiškai nusiteikę sistemos atžvilgiu, mano, kad demokratija veikia neteisingai. Kadangi politiniai sprendimai neretai yra priešingi visuomenės interesams, formuojasi negatyvios nuostatos.
Politinės sistemos remontą turi pradėti politikai
Demokratinės politinės kultūros pamatas yra politinis pasitikėjimas, o pilietinei kultūrai svarbu socialinis pasitikėjimas. Pastarasis dažniausiai matuojamas klausimu, kurį pirmą kartą Vokietijoje dar 1948 m. suformulavo Elizabeth Noelle-Neumann: ar, apskritai kalbant, galėtumėte pasakyti, kad dauguma žmonių galima pasitikėti, ar, priešingai, su žmonėmis reikia būti atsargiam.
Kaip teigė A. Krupavičius, mūsų šalyje yra daug socialinio nepasitikėjimo. Šiuo požiūriu pirmauja Skandinavijos šalys, bet didelė dalis demokratijų turi žmonių, kurie nepasitiki savo kaimynais, tautiečiais ir pan. Tačiau politinis nepasitikėjimas socialinio esą neskatina.
Tiesiogiai su politine sistema susieti tokie veiksniai, kaip pasitikėjimas teisingumu, politikais ar institucijomis, policija. Politologo žodžiais, jei nepakankamai užtikrinamas viešasis saugumas, yra tikimybė, kad gims nepasitikėjimas partijomis, politikais ir politine sistema apskritai.
Politinis pasitikėjimas esantis politinio gyvenimo būklės atspindys. Tai, anot pranešėjo, nėra individo asmeninių bruožų ar jo situacijos išraiška, bet išoriškas politinės tikrovės ir politinės sistemos veiklos vertinimas. Aukštas arba augantis nepasitenkinimas įvairiose gyventojų grupėse rodo, kad politinė sistema – politiniai lyderiai, institucijos arba abu kartu vertinami kaip veikiantys blogai.
„Bet visame šitame blogame paveiksle yra gera žinia – politinės sistemos ir kultūros remontas turi prasidėti nuo politikų. Jie turi pakankamai instrumentų savo rankose, kad galėtų inicijuoti remontą“, – apibendrino A. Krupavičius.