„Lietuvių kalbos žodis „vertėjas“ reiškia ne tik vienos kalbos teksto vertimą į kitą kalbą, bet ir šieno ar mėšlo vartymą. Vertybės gali būti traktuojamos kaip dabartinio kultūros pasaulio šienas ir mėšlas, jas kasdien varto daugybė žmonių ir institucijų“, - teigė A. Jokubaitis, pabrėžęs, jog viską supratus Friedricho Nietzsche ir Martino Heideggerio stiliumi, kad pagrindinis vertybių įtvirtinimo principas yra valia viešpatauti, politikų akys nukrypsta ir nukrypsta į vertybių įtvirtinimo įrankius.

Polinkis gėlėms, automobiliams ar nusikaltimams atskleidžia asmens vertybes?

Kalbėdamas metinėje konferencijoje, A. Jokubaitis atkreipė dėmesį, jog nors pati sąvoka „vertybė“ daugelyje Europos kalbų atsirado tik XIX a. antroje pusėje, tačiau šiuo metu tai tapo vienu populiariausių terminų, o jo paplitimas atskleidžia tam tikras politinio mąstymo tendencijas.

Pasak mokslininko, jeigu Antikos laikais teisingumas, kilnumas, drąsa ar išmintis buvo vadinamos dorybėmis, tai šiuo metu visa tai tapo vertybėmis. Šalia jau paminėtų vertybių į eilę išsirikiavo visa, kas apibūdina žmogaus siekius, troškimus bei tikslus – jei asmuo remia abortus, vadinasi, abortai yra vertybė, jam patinka Madonnos dainos – vadinasi, Madonna irgi vertybė, norisi būti tolerantiškam – tokiu atveju vertybe tampa ir tolerancija.

„Vertybės“ šiandien yra vienas didžiausių mūsų protus valdančių stabų“, - teigė profesorius, priminęs Carlo Schmitto vartotą, nors Nicolai Hartmanno sukurtą terminą – vertybių tironija, kuris žymi visko vertimą vertybėmis, kurias vėliau mėginama įtvirtinti.

Vertybių tironija, anot A. Jokubaičio, gali būti aiškinama vertybinio neutralumo siekiu, kai išplaunama gėrio ir blogio samprata – esą nėra gėrio ir blogio savaime, viskas priklauso nuo to, kokiomis vertybėmis remdamasis vertinsi. Kai JAV prezidentas Ronaldas Reaganas Sovietų Sąjungą pavadino „blogio imperija“, tai nepatiko net jo šalininkams. Jie norėjo išgirsti, kad Sovietų Sąjungos ir JAV politinis elitas vadovaujasi skirtingomis vertybių sampratomis. Žodis „vertybės“ paslepia rimtas moralines ir politines priešstatas.

„Vertybės viską leidžia apibūdinti kaip racionalaus pasirinkimo padarinį. Tai gerai rodo dabartinė racionalaus pasirinkimo teorija: kiekvienas racionalus ta prasme, kad gali rinktis jam labiausiai patinkantį dalyką. Nesvarbu, kam būtų teikiama pirmenybė – gėlėms, automobiliui, religijai ar nusikalstamai veiklai“, - kalbėjo VU TSPMI profesorius.

Vertybių įtvirtinimas tapo politiniu reikalu

Aiškindamas, kaip mąstymas vertybėmis daro įtaką politikai, A. Jokubaitis minėjo, jog pačios vertybės negali pačios savęs įtvirtinti, todėl tam reikia ekonominės, politinės ar kultūrinės galios. Kadangi pagrindinis vertybių įtvirtinimo principas yra valia viešpatauti, tai politikų akys neišvengiamai krypsta į tai, kas galėtų tapti viešai išpažįstamų vertybių įtvirtinimo įrankiu.

„Atidžiau įsižiūrėjus, matyti, kad mokslininkai ir politikai siekia panašių tikslų – apdoroti, valdyti ir keisti pasaulį. Abiem atvejais remiamasi neutralumo ir nešališkumo vertybėmis, kurios iš tikrųjų tokios nėra“, - svarstė profesorius.

Pasak jo, Antanas Maceina, remdamasis M. Heideggeriu, yra sakęs, kad mąstymą vertybėmis galima apibūdinti kaip Dievo žudymą, mat iš savarankiškos būties jis tampa aukščiausiąja vertybe, kurią galima rinktis ir vertinti.

„Dievas pajungiamas jį vertinančio subjekto valiai ir tampo nuo jos priklausomas. Šiuo metu vis daugiau pasigirsta kalbų apie politikos pabaigą. Šių samprotavimų kontekste pagrįstai galima klausti, ar mąstymas vertybėmis nėra radikalus politikos žudymas? Piliečiai suvokiami kaip vertybių gamintojai, vartotojai, vadybininkai, reklamuotojai ir distributoriai. Vertybės apmąstomos pagal prekės analogiją.“, - reziumavo politologas.