Praėjusiais metais šalies teismuose vyko gana sparti teisėjų rotacija – paskirti 7 teismų pirmininkai, 11 naujų pirmininkų pavaduotojų, 5 skyrių pirmininkai.

Į teismus ne tik įsiliejo naujų veidų, bet ir į daugelio šių įstaigų vadovų kėdes sėdo nauji didelę patirtį turintys teisėjai. Vieną tokių TEISMAI.LT ir pakalbino. Tai buvęs Panevėžio apylinkės teismo baudžiamųjų bylų skyriaus, vėliau – Panevėžio apygardos teismo teisėjas, o dabar – Panevėžio apygardos teismo pirmininkas A. Ridikas.

– Šiek tiek daugiau nei per vienerius metus keliais laipteliais pasilypėjote profesinėje karjeroje. Suprantu, kad prastas tas kareivis, kuris nenori būti generolas, tačiau ar baudžiamosios teisės profesionalui negaila savęs atiduoti (ar tik dalį savęs) administraciniam darbui?

– Matyt, tik tie, kurie turi vadovaujamo darbo patirties, sutiks, kad administracinis darbas yra ganėtinai nedėkingas. Tačiau visada tikėjau, kad kiekvienas išbandymas suteikia galimybę tobulėti. Visada siekiu įgyti naujos patirties ir kartu pasidalyti savo sukaupta patirtimi su kitais, todėl ir apsisprendžiau dalyvauti atrankoje į šias pareigas.

Per kelis mėnesius jau supratau, kad administracinis darbas atima didžiąją laiko dalį, tačiau aš vis tiek pirmiausia esu teisėjas. Ir toliau nagrinėju bylas, todėl tikiuosi, kad kaip baudžiamosios teisės specialisto patirtis toliau bus kaupiama ir panaudojama įgyvendinant teisingumą.

– Kaip kolegos sutiko Jus, apygardoje dar nelabai apšilusį kojas ir staiga laimėjusį atranką į pirmininko postą?

– Kol kas atvirai nepasitenkinimo niekas nepareiškė... O jei rimtai – pretenduodamas į šias pareigas jaučiau kai kurių kolegų palaikymą, tuo labiau kad beveik niekas iš kitų apygardos teisme dirbančių teisėjų atrankoje į šias pareigas dalyvauti nepageidavo. Manau, kad kol kas mane tik stebi, o išvadas darys jau vėliau, kai bus priimami tam tikri sprendimai ir daromi konkretūs darbai. Pats puikiai suprantu, kad negalėsiu būti visiems geras. Mano nuomone, svarbiausia būti visiems vienodai teisingam.

– Sokratas yra pasakęs: teisėjas privalo mandagiai klausytis, protingai atsakyti, ramiai mąstyti ir nešališkai nuspręsti. Kaip Jūs manote, kurį Sokrato nurodymą teisėjui lengviausia pažeisti?

– Labai geras ir teisingas pasakymas. Visi šie nurodymai susiję su individualiomis žmogiškomis savybėmis, todėl kurį nurodymą lengviausia pažeisti, reikėtų spręsti atsižvelgus į kiekvieno teisėjo asmenybę. Aš esu iš prigimties ramus, man tokių nurodymų nėra sunku laikytis. Tuos nurodymus papildyčiau dar vienu punktu – teisėjas privalo įdėmiai klausytis. Būtent klausytis, o ne tiesiog girdėti. Įsiklausyti ne į sakomus žodžius, o į tai, ką žmogus nori pasakyti. Įsiklausyti į tai, ką jis jaučia ir kaip jis mąsto...

– Kiek žinau, puikiai išmanote Norvegijos baudžiamųjų įstatymų „pinkles“. Kodėl domitės šios šalies įstatymais?

Toks pasakymas, kad puikiai išmanau Norvegijos baudžiamuosius įstatymus, yra šiek tiek perdėtas. Teko domėtis šios šalies įstatymais, kadangi pastaruosius ketverius metus vedžiau seminarus ir skaičiau paskaitas lietuvių ir norvegų kalbų vertėjams, dirbantiems Norvegijos Karalystės policijoje ir teismuose.

Man, teisininkui, pačiam buvo įdomu sužinoti, kaip Norvegijoje reguliuojami kai kurie dalykai, kokios yra proceso ypatybės. Iš pradžių tai buvo savanoriška pagalba tautiečiams, tačiau po truputį tapo hobiu, kuris naudingas ir darbui, nes kartais sužinau ir tiesiogiai teisėjo darbe pritaikomų dalykų. Norvegija yra žinoma kaip ypač žmogaus teises ginanti valstybė, turinti šimtametes tradicijas. Matyt, ne veltui Nacionalinė teismų administracija, siekdama didesnio Lietuvos teismų sistemos efektyvumo, pradėjo įgyvendinti bendrus Lietuvos ir Norvegijos projektus.

– Kokių dar turite pomėgių?

Pomėgių turiu daugiau, nei laiko jiems visiems įgyvendinti. Dar studijų metais „susirgau“ kalnų liga. Teko pabuvoti ir už poliarinio rato, ir Sibire. Užsiėmėme pėsčiųjų kalnų ir vandens turizmu. Paprastai rinkdavomės kuo mažiau žmonių lankomas ir dar mažai ištirtas vietoves. Šiuo metu tuo pomėgiu užsiimti neturiu galimybių, tačiau turiu viltį vėl kada nors „grįžti“ į kalnus.

Kadangi jaunystėje profesionaliai sportavau – užsiėmiau akademiniu irklavimu, jaučiu aktyvesnės veiklos poreikį, tad gulėjimas pliaže – ne man. Iki šiol mėgstu sportą, stengiuosi kiekvieną savaitę pažaisti krepšinį.

Sunkiai įsivaizduoju laisvalaikį be knygų. Skaitau gana daug ir įvairių žanrų literatūros – nuo fantastikos iki istorinių ar filosofinių kūrinių. Šis pomėgis susijęs ir su kitu – užsienio kalbų mokymusi. Gaila, kad vėlokai tą supratau. Visada malonu kūrinį perskaityti originalo kalba. Labai daug skaitau rusų kalba, neseniai pradėjau skaityti knygas anglų kalba. Prancūzų kalbą po truputį pamirštu, nes nepasitaiko progų ją naudoti. O norvegų kalbą, galima sakyti, dar tik pradedu mokytis.

– Atrodo, kad Jūsų gyvenime viskas klostosi taip, kaip norėtųsi. Kaip manote, nuo ko priklauso gyvenimo sėkmė?

– Sėkmę kiekvienas suprantame kitaip. Tam, kad žmogus būtų laimingas, sėkmės, kaip ir pinigų, kiekvienam žmogui reikia šiek tiek daugiau, negu turi. Šiaip stengiuosi ir bandau savyje rasti jėgų džiaugtis net ir nedideliais dalykais. Kol kas tai daugiau ar mažiau pavyksta. Sėkmingiausia diena būna tada, kai padarau viską, ką galėjau padaryti tą dieną. O patys sėkmingiausi metai, manau, bus tada, kai išmoksiu planuoti bent 10 metų į priekį ir tuo pačiu kiekvieną dieną gyventi taip, lyg ji būtų paskutinė.