Asmuo laikomas teistu nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teistumo išnykimo ar panaikinimo dienos. Asmenims, nuteistiems už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, teistumas galioja tik bausmės atlikimo laikotarpiu, o jam suėjus savaime išnyksta. Teistumas taip pat išnyksta asmenims, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, t. y. pasibaigus vadinamajam bandomajam laikotarpiui ir per jį nepadarius naujų nusikalstamų veikų. Kitai kategorijai priklauso už tyčinius nusikaltimus teisti asmenys, kuriems teistumas galioja bausmės atlikimo laikotarpiu ir, nelygu nusikaltimo sunkumas, dar kurį laiką po bausmės atlikimo. Suėjus nustatytam terminui laikoma, kad asmuo nebepavojingas, todėl jam nedelsiant privalo būti atkurtos iki tol suvaržytos teisės ir laisvės.

Teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti asmens teisių ir laisvių visą likusį gyvenimą. Teistumui išnykus arba jį panaikinus, asmuo laikomas neteistu. Vis dėlto Lietuvoje esama įstatymų, kurie numato tam tikrus teisinius apribojimus ir kuriuose yra keliamas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas. Pastarasis reikalavimas specialiuose įstatymuose apibrėžiamas vienaip, o teismų praktikoje aiškinimas visiškai skirtingai.

Pavyzdys – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (GŠKĮ). Sąvoka „nepriekaištinga reputacija“ išsamiai detalizuojama šio įstatymo 18 str. 2 d. Viename iš punktų teigiama, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, teistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų. Aiškinant įstatymą, galima daryti išvadą, kad, išnykus teistumui ir praėjus 10 metų laikotarpiui, įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis toks asmuo gali, kadangi jis jau lyg ir atitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų.

Kitu punktu teigiama, kad nepriekaištingos reputacijos kriterijaus neatitinka asmuo, teistas už neatsargų nusikaltimą, kurį padarė būdamas neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, arba tyčinį nusikaltimą, jei teistumas neišnykęs arba nepanaikintas. Sąlyga vėlgi siejama su teistumo išnykimu arba panaikinimu, vadinasi, šiai sąlygai atsiradus, asmeniui turi būti nedelsiant panaikinti visi apribojimai ir šis punktas nebetaikomas.

Asmuo, atsižvelgdamas į įstatyme keliamus reikalavimus ir manydamas juos įgyvendinęs, kreipiasi į apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl leidimo turėti, pvz., B ir C kategorijų ginklus, tačiau licencijavimo skyriaus viršininkas priima sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, kuriame galima perskaityti tokį įrašą: „Remiantis Lietuvos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija, patikrinus Jūsų anketinius duomenis kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registre, buvo gauta informacija, kad Jūs esate teistas ir vadovaujantis Ginklų kontrolės ir šaudmenų įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. Jums atsisakoma išduoti leidimą laikyti ginklus.“

Gausioje administracinių teismų praktikoje GŠKĮ įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo ne.

Kaip minėta, GŠKT įstatymo 18 str. numato, kokias atvejais asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos. Kita vertus tai, kad įstatymas tiesiogiai numato, jog, pvz., asmuo, kuriam išnykęs teistumas ir nuo to momento praėjo 10 metų, laikomas jau nepriekaištingos reputacijos, pasak teismų praktikos, yra ne kas kita kaip įstatymo interpretacija ir policijos komisariatas neturi diskrecijos teisės taikyti įstatymo tiesiogiai.

Dar daugiau pagal aktualią teismų praktiką, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Vadinasi, nepaisant to, kad asmuo, kuris buvo teistas, bet jo teistumas išnykęs ar panaikintas net ir labai ilgą laiką, per kurį asmuo sėkmingai reintegravosi į visuomenę, turi šeimą, tvirtus socialinius santykius, darbą, pajamas, nepadarė naujų teisės pažeidimų, jam ir toliau taikomi specialūs teisiniai apribojimai, kurie yra ne kas kita kaip baudimo tąsa. Teismas tokią poziciją aiškina vieninteliu motyvu – esą visuomenės saugumas ir viešosios tvarkos užtikrinimas svarbiau už asmens, kuris kažkada buvo teistas, nors jam teistumas ir yra išnykęs, interesus.

Manytina, kad vis dėlto tokia teismų praktika neatitinka baudžiamosios teisės fundamentalių principų ir sykiu paneigia pačią nubaudimo teoriją. Sprendžiant, pvz., kad ir medžioklinių ginklų išdavimo klausimą, asmuo neabejotinai turėtų būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į praeityje padarytą nusikalstamą veiką, jos aplinkybes (pvz., asmuo, kuris sistemingai naudojo brutalų smurtą, negali būti sulygintas su tuo, kuris tik grasino jį panaudoti ar, tuo labiau, su asmeniui, kuris buvo nuteistas už neteisėtą disponavimą ginklais), gyvenimą po teistumo išnykimo (nauji teisės pažeidimai, veikla, socialiniai ryšiai, kokiai paskirčiai reikalingas ginklas) ir pan. Individualus sprendimas šiuo atveju būtinas lygiai taip pat, kaip ir bausmės individualizavimas priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Taigi – teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti asmens teisių ir laisvių visą likusį jo gyvenimą. Asmeniui tapus nebepavojingu visuomenei, teistumo stigma nebegali būti taikoma.