Tėvui teko praminti kryžiaus kelius, kad dėl tragiškos jo sūnaus žūties iškelta baudžiamoji byla pasiektų teismą, tačiau net ir visai ikiteisminio tyrimo metu surinktai medžiagai atsidūrus ant teisėjo stalo, jo laukė naujas akibrokštas: nėra kaltų dėl nelaimingo įvykio.

„Aš tikrai to nepaliksiu – kovosiu iki galo, netekau sūnaus ir turiu apginti jo vardą“, – prisipažino J. Maksimovičius.

Jo sūnus Justinas tragiškai žuvo dar 2012-ųjų gegužės 30-ąją – Vilniaus rajone, Antežeriuose esančiame smėlio karjere, kai ant jo užvirto smėlio nuošliauža. Jaunuoliui už kelių dienų turėjo sukakti tik septyniolika metų.

Po tragiškos nelaimės paaiškėjo, kad Justinas, kaip ir kiti nepilnamečiai, dirbo nelegaliai – anot tėvo, juos buvo pasamdžiusi bendrovė „Atrasa“ ir joje vadybininku dirbantis Ruslanas Bološka. Jiems buvo pateikti kaltinimai dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Vaclavas Karšulis nutarė, kad bendrovė nėra atsakinga dėl nelaimingo atsitikimo, o jos darbuotojas buvo išteisintas.

„Teisėjas rėmėsi melagingais parodymais, būdamas sveiko proto žmogumi negaliu priimti tokio sprendimo – esu tėvas, palaidojęs savo sūnų, – sakė J. Maksimovičius. – Atsimenu, atėjo teisėjas paskelbti nuosprendžio ir žiūrėdamas į akis pasakė, kad štai, mano rankose didelės apimties dokumentas, jame parašyta, jog „Atrasa“ nekalta, o R. Bološka yra išteisinamas, na, o jeigu norėsite sužinoti kodėl, pasiskaitykite. Ir viskas – net plaktuku per stalą nekalė. Patikėkite, su tokiu teisingumu negaliu sutikti.“

Teisėjo V. Karšulio paskelbtą išteisinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka apskundė ne tik J. Maksimovičius su žmona Gražina, bet ir Vilniaus apygardos prokuratūra. Valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė Egidija Belevičienė siekia, kad R. Bološka būtų pripažintas kaltu dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, o jam būtų skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas būtų atidėtas dvejiems metams.

Be to, prokurorė teismo prašo žuvusiojo nepilnamečio tėvams priteisti po 40 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimą bei daugiau kaip 2 tūkst. eurų turtinei žalai atlyginti. Pastarąją sumą sudaro laidotuvių išlaidos – iki šiol žuvusio nepilnamečio tėvų niekas net nėra atsiprašęs.

Su prokurorės siūloma laisvės atėmimo bausme J. Maksimovičius sutinka, tačiau nesupranta, kodėl R. Bološkai turėtų būti atidėtas jos vykdymas.

Nukentėjusiųjų ir prokuratūros apeliacinius skundus antradienį turėjo nagrinėti Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija, tačiau posėdis baigėsi vos tik prasidėjęs – jį raštu paprašė atidėti išteisintasis, nurodęs, kad iš anksto su šeima yra nusipirkęs poilsinę kelionę į Antaliją.

Bylą teisėjai nutarė nagrinėti rugsėjo mėnesį – tik tada bus sprendžiama, ar byloje reikės dar kartą atlikti įrodymų tyrimą, ar jau pakaks tų aplinkybių, kurios buvo nustatytos.

Tuo metu sūnaus netekęs J. Maksimovičius sako, kad jam viskas byloje yra aišku, tereikia tik tiek, jog teismas atsižvelgtų į visų liudytojų parodymus, o ne esą remtųsi tik išteisintojo pasakojimu.

Žuvusiojo tėvas pasakojo, kad jo sūnus, kaip ir kiti nepilnamečiai buvo nelegaliai pasamdyti darbui.

„Atsimenu, dar prieš pradedant dirbti atėjo sūnus ir manęs paklausė: „Tėveli, ar galėčiau ten padėti su karučiais vežioti smėlį?“, – prisiminė J. Maksimovičius. – Pasakiau, kad jokiu būdu negalima dirbti, bet jis manęs nepaklausė. Vėliau sužinojome, kad jis slapta eidavo ir dirbdavo.“

Kai smėlio nuošliauža užvirto ant šešiolikmečio, jis buvo maždaug dviejų metrų duobėje. Justiną pavyko atkasti tik maždaug po septynių minučių – nepilnametis dar apie parą buvo gaivinamas ligoninėje, tačiau jo gyvybės taip ir nepavyko išgelbėti.

Anot žuvusiojo tėvo, po šios nelaimės ilgą laiką buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, jis buvo nutrauktas, tačiau ir vėl atnaujintas. „Susidarė toks įspūdis, kad niekas nenorėjo išsiaiškinti visų aplinkybių – lyg nieko nebūtų nutikę“, – stebėjosi J. Maksimovičius.

„Manau, įmonė nesudarė sutarčių su nepilnamečiais specialiai, nes norėjo nuslėpti mokesčius, sutaupyti, todėl ir buvo pasamdyti būtent mažamečiai vaikai, jais pasinaudota, duota nurodymus kasti kuo giliau, o vaikams tai buvo tarsi žaidimas – jie negalėjo suvokti, koks jiems gresia pavojus“, – pabrėžė jis.

Anot nukentėjusiojo, Justinas nelegaliai dirbo vos tris ar keturias dienas, tuo metu kiti nepilnamečiai – šiek tiek ilgiau. „Sunku patikėti, bet niekas net netyrė, kaip mano sūnus atsirado kasimo vietoje – manau, ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama sugriauti bylą, o ne įrodyti, jog dėl mano sūnaus žūties yra kaltų asmenų“, – pažymėjo J. Maksimovičius.

Tėvas įsitikinęs: taip, niekas nesiekė, kad įvyktų nelaimė, bet jeigu jau ji nutiko, reikia turėti drąsos ir pripažinti, jog buvo padaryta neatitaisomų klaidų.

„Suprantama, niekas nenorėjo, kad ten įvyktų nelaimė – visi norėjo uždirbti pinigų, bet nebuvo užtikrinta nepilnamečių apsauga, ir įvyko labai didelė tragedija, – nors po nelaimės jau prabėgo treji metai, tėvas apie sūnaus netektį kalbėjo lyg nelaimė būtų įvykusi vakar. – Skaudžiausia, kai bendrovės atstovai po nelaimės pasakė, kad jie čia niekuo dėti. Bet jeigu būtų buvę viskas gerai, tuomet būtų tarpusavyje pasidalinti pinigai ir visiems būtų gerai,žinoma, tik nuo to nukentėtų valstybė, negavusi mokesčių.“

Tėvas mano, kad atsakomybę dėl tragedijos turėtų prisiimti ir bendrovės vadovas, jeigu paaiškės, jog jis žinojo, kad nelegaliai dirbo nepilnamečiai.

„Jeigu dabar nebus įrodyti kaltinimai, būtinai nuosprendį skųsiu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, o jeigu ir čia niekas mūsų neišgirs, kreipsimės į Strasbūrą, juk turi nugalėti teisingumas – byloje daug įrodymų“, – sakė jis.