Apie iššūkius, su kuriais susiduria teismai nagrinėdami šias bylas, TEISMAI.LT kalbasi su Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininke Ina Kirkutiene ir Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju, M. Romerio universiteto docentu Ernestu Spruogiu.

„Meilė“ iš išskaičiavimo ir neegzistuojančios firmos

Vilniaus apygardos administracinis teismas – vienas iš dviejų Lietuvos teismų (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas – apeliacinė instancija), kuriuose nagrinėjami skundai dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, tarp jų – ir prieglobsčio prašytojų bylos. Per pastaruosius trejus metus su puse metų šiame teisme buvo gauti 642 skundai dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.

Šio teismo pirmininkė I. Kirkutienė pabrėžia, jog nelegalios migracijos klausimas Lietuvai yra labai aktualus. Prašymas išduoti nacionalinę vizą, leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje – tai vienas iš būdų patekti į šalį ir legalizuoti buvimą joje. Tačiau ar visuomet tokie prašymai yra pagrįsti?

Pastaraisiais metais teisme ypač padaugėjo skundų dėl Lietuvos ambasadų atsisakymų išduoti vizas. Pakistano (šios šalies piliečių skundų teisme šiemet daugiausia), Indijos, Turkijos, Jungtinių Arabų Emyratų piliečiai, kurie prašė Lietuvos Respublikos ambasadų išduoti vizas ir jų negavo, teismui skundžia šiuos atsisakymus. Pagrindinis šių skundų motyvas – esą jie yra įkūrę Lietuvoje savo įmones, yra jų savininkai arba bendrovių akcininkai ir nori atvykti čia savo verslo plėtoti. Tačiau, kaip pastebi I. Kirkutienė, nagrinėjant tokias bylas paaiškėja, kad dauguma tų įmonių, neretai kelios dešimtys, įsteigtos tuo pačiu adresu, kuriame nors bute ar ūkiniame pastate, padedant Lietuvoje gyvenantiems tarpininkams, ir nėra jokių duomenų apie tų įmonių, bendrovių veiklą ar bent realų ketinimą plėtoti tą veiklą.

Užsieniečiai, mįslingųjų „įmonių“ savininkai, teismo posėdžiuose nedalyvauja, jiems atstovauja profesionalūs teisininkai. Natūralu, užsienio valstybės pilietis ir negali dalyvauti teismo posėdyje, nes, neturėdamas nacionalinės vizos, dėl kurios neišdavimo teisėtumo ir ginčijasi, jis negali atvykti į Lietuvą. „Teismų praktikoje yra ir tokių atvejų, kai užsienietis turi Migracijos departamento išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvos ambasada užsieniečiui atsisako išduoti nacionalinę vizą. Tokiu atveju užsienietis, nors ir turėdamas leidimą gyventi, tačiau neturėdamas nacionalinės vizos, atvykti į Lietuvos Respubliką negali. Išklausęs šalių argumentus, įvertinęs kiekvieno ginčo aplinkybes, teismas dažniausiai palieka galioti Lietuvos ambasadų sprendimus. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, jog užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra visiškai neaiškus, pokalbio su ambasados pareigūnu nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės.

Ina Kirkutienė
„Fiktyvios įmonės įsteigimas Lietuvoje šiuo metu yra labai populiarus nelegalios migracijos būdas“, – sako I. Kirkutienė.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjami ir ginčai, kuriuose užsieniečiai skundžia Migracijos departamento atsisakymą išduoti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje. Ir tokių skundų yra nemažai, tačiau dažniausiai sprendimai šiose bylose yra nepalankūs pareiškėjams. Kodėl taip yra, paklausėme teismo pirmininkės I. Kirkutienės.

„Išanalizavus tokių bylų aplinkybes paaiškėja, kad užsienietis yra sudaręs fiktyvią santuoką su Lietuvos piliete, būtent taip bandydamas likti čia gyventi. Migracijos departamentas, prieš priimdamas sprendimą, jau būna atlikęs savo tyrimą, įvertinęs ir nustatęs, kad Achmedas vedė Onytę tikrai ne iš tyros meilės, tad teismui nieko kita nelieka, kaip tik palikti galioti atsakovo priimtą sprendimą. Norėtųsi, kad asmenys, prieš sutikdami savo bute registruoti užsieniečio vardu įkurtą įmonę, teikiantys konsultacijas ar kitas paslaugas registruojant įmones, būtų ne tik atidūs, bet ir pilietiški. Ar tokia pagalba nelegaliems migrantams neatsisuks prieš juos pačius, jų vaikus? Ar verta dėl kelių šimtų ar tūkstančių eurų ryžtis fiktyviai santuokai? Materialinė nauda yra trumpalaikė, o pasekmės? Mūsų valstybė turi padėti tiems asmenims, kuriems išties to reikia“, – sako teismo pirmininkė.

Geresnio gyvenimo siekis – ne kriterijus

Kaip pastebi teisėjas E. Spruogis, niekas nesiginčija dėl to, kad valstybės turi teikti pagalbą – pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą – asmenims, kurie savo kilmės valstybėje negali gyventi dėl objektyvių priežasčių. Tokia objektyvia priežastimi yra laikomas persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, dėl politinių įsitikinimų arba realios tokio persekiojimo grėsmės. Be to, asmuo, turi būti pabėgęs ir turi negalėti ar bijoti naudotis valstybės, iš kurios pabėgo, apsauga, negalėti ar bijoti į ją grįžti.

Pasak E. Spruogio, papildoma apsauga suteikiama tais atvejais, kai nustatoma, jog žmogus negali grįžti į savo kilmės šalį dėl visiškai pagrįstos baimės, pavyzdžiui, kad bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, kai yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

Ernestas Spruogis
E. Spruogio manymu, labai svarbus ir paties pabėgėlio subjektyvus požiūris į jam gresiantį pavojų.

Administracinių teismų praktika grindžiama analogiška Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Laikomasi nuostatos, kad visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, kita vertus, sąvoka baimė yra labai subjektyvus dalykas. Todėl nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta, turi būti atsižvelgta ir į subjektyvius, ir į objektyvius veiksnius.

„Pavyzdžiui, geresnio materialinio gyvenimo siekis tikrai nėra objektyvus kriterijus, dėl kurio galima prašyti prieglobsčio, – teigia E. Spruogis. – Dažniausia priežastis teismui panaikinti departamento sprendimą – nustatyti Migracijos departamento padaryti procedūrų pažeidimai. Per septynerius savo darbo metus aš nesu patenkinęs nė vieno prieglobsčio prašytojo prašymo iš esmės, nes prieglobstis jo prašytojams buvo nesuteiktas pagrįstai.“

Išgalvotos grėsmės

Pasak teismo pirmininkės I. Kirkutienės, šiuo metu teisme yra 20 prieglobsčio prašytojų bylų. Kaip ir visame pasaulyje, tokios bylos yra konfidencialios, nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose ir jokia informacija apie jas visuomenei neteikiama. Daugiausia prieglobsčių prašytojų – iš Gruzijos (jau ne pirmus metus), Ukrainos, Rusijos, Vietnamo, Afganistano, Nigerijos.

„Dažniausiai prieglobsčio prašytojų skundai būna grindžiami išgalvotomis grėsmėmis ir nepagrįstomis baimėmis, – savo patirtimi dalijasi teismo pirmininkė, išnagrinėjusi ir priėmusi sprendimus ne vienoje prieglobsčio prašytojų byloje. – Daugumos jų tikslas – patekti į kitas Europos Sąjungos šalis ir Lietuvoje ilgai neužsibūti. Labai dažna situacija, kad teismo posėdžiuose patys prieglobsčio prašytojai nedalyvauja, nes jie jau būna išvykę į kitas ES šalis, ir jų interesams teisme atstovauja advokatas. Tad galima įtarti, kad šie žmonės Lietuvą laiko tik tranzitine vieta pakeliui į Vakarų Europos valstybes.“

I. Kirkutienė pastebi, kad pastaraisiais metais teismas nemažai gavo Ukrainos piliečių skundų dėl Migracijos departamento atsisakymų suteikti prieglobstį. Išanalizavus šių skundų faktines aplinkybes paaiškėja, kad pareiškėjai negyvena tose vietovėse, kuriose vyksta karo veiksmai, turi galimybę persikelti į kitas kilmės šalies teritorijas. Kai kurios šeimos, atvykusios pas gimines Lietuvoje pasisvečiuoti, čia ir lieka. Norėdamos įteisinti savo buvimą šalyje kreipiasi į Migracijos departamentą prašydamos suteikti prieglobstį.

„Tai sukrečiančios, skaudžios gyvenimo istorijos – žmonės bėga iš savo tėvynės jausdami nesaugumą, nerimą dėl savo vaikų ateities. Žmogiškai juos suprantu ir užjaučiu, kad tenka gyventi savo tėvynėje tokiu neramiu metu, tačiau įstatyme yra labai tiksliai apibrėžta, kam prieglobstis gali būti suteiktas ir kam ne. Jų nerimas ir baimė dėl ateities vis tik nėra pagrindas suteikti prieglobstį ir skundus tenka atmesti“, – sako teismo pirmininkė.

Procesiniai sunkumai

Pasak teisėjo E. Spruogio, Lietuvos teisėjai susiduria su faktinių duomenų apie pareiškėjų kilmės valstybes surinkimo problemomis, nes paprastai šiuos duomenis teikia tik proceso šalys. Teisėjai dažnai pasigenda operatyvios, išsamios ir tikslios informacijos apie padėtį šalyse, kurių piliečiai prašo prieglobsčio, tad turi patys jos įvairiais būdais ieškoti. Štai Vokietijoje administraciniai teismai turi savo specialią kompiuterinę programą, kurioje kaupiama visa informacija apie valstybes bei politinę ir ekonominę padėtį jose.

Teismo pirmininkė I. Kirkutienė pastebi, kad pasitaiko atvejų, kai prieglobsčio prašytojui teisme atstovauja profesionalus teisininkas, neturintis leidimo dirbti su slapta informacija. Tuomet kyla bylos išslaptinimo problema, kuri tampa ir prieglobsčio prašytojų įrankiu bandant vilkinti bylos procesą. Kita problema – vertėjai, kurie yra savotiški prieglobsčio prašytojų advokatai, jų ausys ir lūpos. Teismui dažnai tenka ieškoti ne tik anglų, prancūzų, ispanų kalbų vertėjų bet ir farsi, urdu, kurdų, arabų kalbų žinovų, kurie vertėjautų pareiškėjams teismo posėdžiuose.

Prieglobstis Lietuvoje

Prieglobstis Lietuvoje:

2012 m. – prašė 628 asmenys, suteikta – 124;

2013 m. – prašė 399 asmenys, suteikta – 137;

2014 m. – prašė 497 asmenų, suteikta – 177;

2015 m. – prašė 50 asmenų, suteikta – 48.

Daugiausia prieglobsčių prašytojų 2014 m. iš:

Gruzijos (117);

Afganistano (99);

Rusijos (74);

Ukrainos (70).

Daugiausia prieglobstis 2014 m. suteiktas Afganistano, Rusijos ir Ukrainos piliečiams.

KOMENTARAS

Viktoras Ostrovnojus, Migracijos departamento prie VRM Prieglobsčio reikalų skyriaus vedėjas

Mūsų šalyje gyvenančių pabėgėlių skaičius neišvengiamai nuolat didėja – į Lietuvą pabėgėlių atvyksta kasmet. 2014 m. daugiausia prašymų dėl prieglobsčio buvo gauta iš Gruzijos, Afganistano, Rusijos Federacijos ir Ukrainos piliečių: jie sudarė apie 70 proc. visų prašymų. 2015 m. tendencijos išlieka panašios, tačiau be minėtų valstybių piliečių šiemet prašymų dėl prieglobsčio gauta ir iš grupės Irako krikščionių, kurie į Lietuvą atvyko padedant „Caritui“.

Dauguma prieglobsčio prašytojų iš Gruzijos savo prašymus motyvuoja persekiojimu dėl buvusio šalies prezidento M. Saakašvilio palaikymo arba policijos pareigūnų savivale. Vis dėlto tokio pobūdžio teiginiai paprastai nepasitvirtina ir nagrinėjant prašymą yra paneigiami. Prieglobsčio prašytojai iš Afganistano bei kitų pasaulio karštųjų taškų – Irako, Sirijos – dažniausiai grindžiami nestabilia ir nekontroliuojama situacija kilmės valstybėje ir su tuo susijusia grėsme saugumui/gyvybei. Dažniausias Ukrainos piliečių motyvas – dėl šiuo metu vykstančio ginkluoto konflikto rytinių regionų gyventojams iškilusios grėsmės. Rusijos piliečiai prieglobsčio dažniausiai prašo dėl politiškai motyvuoto persekiojimo, teisėsaugos savivalės ir nebaudžiamumo fabrikuojamų baudžiamųjų bylų.

Nepaisant nemažos dalies sėkmės istorijų ir pabėgėliams teikiamos pagalbos dėl integracijos, dalis jų Lietuvoje taip ir nesugeba pritapti, pasibaigus integracijos laikotarpiui susiduria su sunkumais randant darbą, įsikuriant, gyvenant savarankiškai, be valstybės pagalbos.

Be to, Lietuvoje nesant atitinkamų, galinčių paremti tautinių diasporų, tokie žmonės į kitas valstybės nusprendžia vykti vien dėl to, kad ten gyvena daugiau jų tautiečių. Visgi vertinant šiandieninius pabėgėlių antplūdžius pietų Europos valstybėse, tikėtina, kad ir Lietuvoje šie skaičiai ateityje gali sparčiai augti. Galima numanyti, jog mūsų šalyje atsirandant daugiau įvairių diasporų, šalies gyventojams tampant tolerantiškesniems atvykėlių atžvilgiu, Lietuva pabėgėliams taps vis patrauklesne šalimi.