Lietuvos Respublikos darbo kodeksas leidžia darbdaviams per įstatymo nustatytą ar kolektyvinėje sutartyje sulygtą laikotarpį susigrąžinti jų patirtas išlaidas, t. y. darbuotojo mokymui, kvalifikacijai ir stažuotėms skirtas lėšas.
Mokymų išlaidų atlyginimo teisinis reglamentavimas
DK 95 str. 5 dalyje leidžiama darbo sutartyje sulygti dėl darbuotojo įsipareigojimo atlyginti darbdaviui jo per paskutinius vienerius darbo metus turėtas darbuotojo mokymo, kvalifikacijos kėlimo, stažuočių išlaidas. Vienerių darbo metų terminas yra praėjęs laikotarpis ir skaičiuojamas atgal, pradedant nuo darbo sutarties nutraukimo dienos. Darbdavys gali susigrąžinti jo per šį laikotarpį turėtas darbuotojo mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir (ar) stažuočių išlaidas tik tuo atveju, jeigu darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo prašymu be svarbios priežasties, t. y. šiais DK nustatytais pagrindais:
1)kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos (DK 136 str. 3 d. 1 p.);
2)kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 str., 136 str. 3 d. 2 p.);
3)darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties (DK 127 str. 1d.).
Mokymų kaina – ne tik darbdavio reikalas
Praktikoje dažnai pasitaiko, kad, jeigu darbdavys pasirašytinai nesupažindina darbuotojo su būsimomis tiksliomis išlaidomis, prieš siųsdamas jį mokytis, stažuotis ar kelti kvalifikacijos, tai darbuotojas neprivalo jų atlyginti nutraukus darbo sutartį DK 95 str. 5 dalyje nurodytais atvejais, net jeigu dėl tokių išlaidų atlyginimo buvo sulygta darbo sutartyje.
Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną.
Kitaip sakant, darbuotojas, kuris darbo sutartyje sulygo atlyginti darbdaviui jo per paskutinius vienerius darbo metus turėtas darbuotojo mokymo, kvalifikacijos kėlimo, stažuočių išlaidas ir nesidomi, kiek darbdaviui tai kainuoja, elgiasi neprotingai, nes nutraukęs darbo santykius DK 95 str. 5 dalyje nurodytais atvejais gali patirti nenumatytų, o gal net ir didelių išlaidų. Taigi darbuotojas turi būti rūpestingas ir pats domėtis mokymų, stažuočių kaina, t. y. savo įsipareigojimu, turi teisę reikalauti iš darbdavio įsakymų, potvarkių, kitų dokumentų, kuriuose nurodyta jo kvalifikacijai kelti skirta suma.
Ar darbuotojas privalo mokytis, kelti kvalifikaciją
Tiek darbdaviams, tiek darbuotojams dažnai kyla klausimas: ar gali darbuotojas atsisakyti mokytis, kelti kvalifikaciją, stažuotis? Viena vertus, taip, jeigu darbdavys darbuotoją į mokymus siunčia po darbo valandų arba savaitgaliais, t. y. jo poilsio laiku. Atkreiptinas dėmesys, kad stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose įeina į darbo laiką (DK 143 str. 1 d. 6 p.). Darbai, dirbami viršijant darbo sutartyje sulygtą darbo laiką, laikomi viršvalandiniais darbais (DK 150 str. 1 d.), kurie gali būti organizuojami tik gavus rašytinį darbuotojo sutikimą arba rašytinį darbuotojo prašymą (DK 150 str. 2 d.).
Kita vertus, jeigu darbuotojas į mokymus yra siunčiamas jo darbo laiku ir jeigu mokymai, kvalifikacijos kėlimas nurodyti norminiuose teisės aktuose arba tai sulygta darbo sutartimi, tuomet atsisakydamas mokytis, kelti kvalifikaciją ir (ar) stažuotis, darbuotojas turėtų žinoti, kad toks jo sprendimas gali turėti atitinkamų pasekmių.
Mokymai, kuriuos darbdavys privalo finansuoti savo lėšomis
Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 str. 1 punkte nustatyta: kai darbuotojui nepakanka profesinių įgūdžių arba instruktavimo metu suteiktų žinių, kad jis galėtų saugiai dirbti ir nebūtų pakenkta jo sveikatai, darbdaviui atstovaujantis asmuo, darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja darbuotojo mokymą darbo vietoje, įmonėje ar mokymo įstaigose. Šio įstatymo 11 straipsnio, reglamentuojančio darbdavio pareigas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, 1 dalyje nustatyta, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais ir kad darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis.
Taigi jeigu darbuotojų mokymo tikslas yra susijęs su darbuotojų saugos ir sveikatos sritimi ir darbuotojai mokomi darbdaviui vykdant pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, tokius darbuotojų mokymus darbdavys privalo finansuoti savo lėšomis kaip darbuotojų saugos ir sveikatos priemones.
Tai straipsnio santrauka. Išsamiau – elektroninėje žurnalo „Juristas“ versijoje.
Žurnalo „Juristas“ 2011 m. Nr. 5 straipsniai:
Akcininkų asmeninė atsakomybė prieš įmonės kreditorius
Teisiniai ir ekonominiai motyvai skatina tinkamą ir veiksmingą kreditorių teisių apsaugą. Teisiniai motyvai visų pirma susiję su bendruoju poreikiu saugoti ir užtikrinti civilines subjektines teises, nes vienas pagrindinių civilinės teisės principų yra civilinių teisių realumas ir jų užtikrinimas. Ekonominiu požiūriu kreditoriaus reikalavimo teisių apsaugos veiksmingumas lemia civilinės apyvartos dinamiką: kuo stipresnė reikalavimo teisių apsauga, tuo civilinė apyvarta gali būti intensyvesnė, ir priešingai. Kreditorių teisių apsaugos poreikis taip pat siejamas ir su bendrovės, kaip prievolės santykio subjekto, ypatumais.
Išsamiau apie tai – žurnalo „Juristas“ 2011 m. Nr. 5 ir svetainėje www.pačiolis.lt.
Į kokį teismą kreiptis arba Bylos teismingumas civiliniame procese
Teisminės pagalbos principas reikalauja, kad kiekvieno asmens pažeista teisė turi būti ginama teisme, kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta teisė kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau bylų priskirtinumas teismams neatima galimybės nustatyti išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Todėl kartais teisė suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą atsiranda tik atlikus išankstinę ginčų sprendimo ne teismo tvarka procedūrą, nes įstatymų nustatytais atvejais gali būti išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Kadangi asmenų subjektines teises gina ne tik teismas, bet ir kitos institucijos, todėl svarbu nustatyti, kokios institucijos kompetencijai priklauso nagrinėti konkretų ginčą.
Daugiau apie tai – žurnalo „Juristas“ 2011 m. Nr. 5 ir svetainėje www.pačiolis.lt.
Bendrovės vadovo atsakomybė už bendrovės vardu prisiimtas rizikas
Bendrovės vadovas yra specialus teisinių santykių subjektas, kuriam įstatyme nustatyta išskirtinė teisė atstovauti bendrovei, veikti jos vardu, jam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, negu juridinio asmens dalyviui ar eiliniam bendrovės darbuotojui. Nepaisant to, kad su bendrovės vadovu yra sudaroma darbo sutartis ir bendrovės bei vadovo santykiams yra būdingas darbo santykių elementas, daugelis vadovo teisių ir pareigų vis dėlto atsiranda ne darbo sutarties, o įstatymo pagrindu. Be to, vadovas, užtikrindamas bendrovės kasdienės veiklos organizavimą ir vadovavimą jai, visada privalo veikti išimtinai atstovaudamas bendrovės interesams ir nepažeisti teisės norminių aktų bei bendrovės veiklos dokumentų nustatytų taisyklių, jis privalo veikti sąžiningai, rūpestingai, kvalifikuotai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Išsamiau apie tai – žurnalo „Juristas“ 2011 m. Nr. 5 ir svetainėje www.pačiolis.lt.
Priverstinės pravaikštos apmokėjimas
Kai darbuotojas iš darbo yra atleistas pažeidžiant įstatymus ar nesilaikant nustatytos tvarkos, jis grąžinamas į darbą. Darbo kodekso (DK) 297 str. 3 dalis nustato, kad teismas, grąžindamas neteisėtai atleistą darbuotoją į pirmesnį darbą, jam priteisia atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką, tai yra nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Priverstinė pravaikšta yra laikas, per kurį darbuotojas dėl darbdavio kaltės negalėjo dirbti. Atlyginimas už priverstinę pravaikštą yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jei nebūtų pažeista jo teisė dirbti.
Daugiau apie tai – žurnalo „Juristas“ 2011 m. Nr. 5 ir svetainėje www.pačiolis.lt.