„Kreipiuosi į Garliavoje, Klonio gatvėje, prie Kedžių ir Neringos Venckienės namų budinčius žmones. Nors dauguma Jūsų manęs nekenčiate, nuoširdžiai sakau – nepykstu ant Jūsų. Suprantu, kad stovėdami Garliavoje jūs išreiškiate protestą prieš mūsų valstybę, vangiai savo funkcijas atliekančią teisėsaugą, galų gale – valdžią, kuri negina savo šalies piliečių teisių. Suprantu Jūsų nusivylimą bei desperaciją. Suprantu todėl, nes pati nuo 2006-ųjų metų lig šiol kovoju dėl savo dukrelės“, - savo svetainėje stankunaite.lt rašo L. Stankūnaitė.
Taip pat L. Stankūnaitė teigia, kad atsakingos institucijos netinkamai atliko savo darbą, ko pasekoje išsirutulioji garsioji Kauno pedofilijos istorija.
„Patikėkite, jeigu mūsų valstybės institucijos būtų laiku ir tinkamai pradėjusios tirti vadinamą „pedofilijos“ skandalą, jeigu visi pareigūnai būtų tinkamai atlikę savo darbą, to, ką matome ir turime dabar, tikrai nebūtų. Nebūtų istorijos, kuri virto „šmeižto, kliedesių ir žudynių byla“, būtų padėtas taškas, išsaugotos žmonių gyvybės… Tereikėjo kvalifikuotai ir visapusiškai ištirti pateiktus kaltinimus tariama „pedofilija“ ir visiems būtų aišku, taip buvo ar ne… Gal tada nebūtų tokių skaudžių pasekmių, 2009-ųjų spalio 5-ąją nužudytos mano mylimos sesers Violetos, teisėjo Jono Furmanavičiaus, gal lig šiol būtų gyvas ir mano dukrelės tėtis Drąsius, gal dabar gyventų ir man daug teisinėmis priemonėmis padėjęs Andrius Ūsas, gal nebūtų žuvęs ir Vaidas Milinis?“, - svarsto L. Stankūnaitė.
Kreipimosi pabaigoje L. Stankūnaitė netikėtai pareiškia suprantanti Klonio gatvėje besiburiuojančius žmones.
„Suprantu jus, Garliavoje budinčius žmones… Kiekvieną dieną gyvenu viltimi, kad išauš ta diena, kai Lietuvoje bus gerbiami įstatymai, bus paisoma žmogaus teisių, o lietuviai galės didžiuotis, kad juos gina ir saugo Lietuvos respublika“, - rašo L. Stankūnaitė.
DELFI primena, kad dar praėjusių metų gruodžio 16-ąją Kėdainių rajono apylinkės teismas dukrą grąžino L. Stankūnaitei, tačiau iki šiol teismo sprendimo neįvykdytas.
Venckų ir Kedžių šeimos tvirtina, kad mergaitė atsisako ne tik gyventi, bet apskritai bendrauti su mama. N. Venckienė nuolat pabrėžia, kad nedraudžia mergaitei bendrauti su mama.