Pakruojo rajono Pamūšio kaimo gyventojo Edmundo Žandario nuotykiai kaip du vandens lašai panašūs į mūsų laikraštyje aprašytus vieno kupiškėno nutikimus, kuris, nuklydęs nuo bendrakeleivių grupės ir pasimetęs svetimoje valstybėje, iš Leipcigo į Lietuvą parpėdino pėsčiomis. Ponas Edmundas įveikė nepalyginti didesnį atstumą – į Pamūšį pėsčiomis parkulniavo iš... Ispanijos.
Ispanija
© DELFI
Namiškių apverktas ir ne kartą mintyse palaidotas, jis it koks Kalėdų stebuklas prieš pat šventes pasirodė ant savo namų slenksčio Pamūšyje.

Traukia per dantį

E.Žandaris, pradžioje mielai dalijęsis kelionės įspūdžiais, šiandien jau tarsi ir vengia pokalbio ta tema. Sako, eikit sau su tais klausinėjimais, jau atsibodo vis apie tą patį pasakoti, o naujo nieko pasakyti negaliu. Bet kartu neslepia, jog tikroji jo užsisklendimo priežastis – ne liežuvio tausojimas.

Mat kaimiečiai, kad juos kur bala, vos nugirdę apie Edmundo nuotykius, ėmė traukti jį per dantį, visokiausių pravardžių prigalvojo. Dabar jis – ir Pėstininkas, ir Grybas keliauninkas, ir Ispanų šnipas, ir Guliveris... Žmonėms – kas, jie džiaugiasi radę pramogą iš ko pasidaryti. Juk ne ant jų kojų padų pūsles sutrynė, ne jiems pakelės būdose nakvoti teko. Tuo labiau kad ir priežastis, dėl kurios Edmundui teko šitokią kelionę sukarti, nėra didelės užuojautos verta. Juk per velnio lašus šitaip...

Tačiau vis tiek žmogeliui apmaudu, kad į akis šaiposi netgi tie, kurie patys kone kasdien vinguriuodami vaikšto. Užtat ir linki Edmundas dūšios gilumoje, kad didieji pašaipūnai kada nors patys iš kokios Afrikos pėsčiomis pareitų ir tada žinotų, jog tokios dalios net didžiausiam priešui linkėti negalima. O kad taip gali atsitikti, tikimybė nemaža. Pradžia jau padaryta: pakulniavo kupiškėnas iš Leipcigo parėjo, o dabar – parpėdino Edmundas iš Ispanijos...

Nutrūko „filmutė“

E.Žandaris į tolimą šalį iš Pamūšio atvažiavo ne iš gero gyvenimo, kaip ir tūkstančiai kitų mūsų šalies žmonių. Pamūšio linų fabrikui pabaigus savo egzistenciją, nebeliko ir paskutinio pajamų šaltinio. O kadangi sena liaudies išmintis visus moko, jog, gerai yra ten, kur mūsų nėra, tai E.Žandaris ir patraukė ten, kur dar nebuvęs – į Ispaniją, kurios plantacijose jau plušėjo daug tėvynainių. Patraukė ne vienas, o su žmona Silva.

Vyriškis neslepia, jog atsidūręs visiškai svetimoje ir nepažįstamoje vietovėje, jautęsis ne itin jaukiai, todėl patį pirmąjį vakarą patraukę į nedidelio miesteliuko, kuriame buvo apsistoję, kavinukę. Manė, pavakarieniausią, ispaniško vyno paragausią, pasižmonėsią, nes kai į darbus įsikinkysią, tokios galimybės gal ir nebebūsią.

Edmundas atsimena, jog padavėjas atnešęs jiems, ko prašytas. Vyno skonis neprastas buvęs, tačiau staiga viskas nutrūkę. Kodėl ir kaip, Edmundas ir šiandien negalįs pasakyti, tiesiog „nutrūkusi filmutė“, ir tiek, tarsi kas nors būtų kažko „atjungiančio“ į vyną įpylęs. O kai po kelių dienų pats su savimi vėl susitikęs, supratęs, kad esąs kažkodėl vienas ir ant iki tol nežinotos Viduržemio jūros kranto. Be dokumentų, be pinigų, neturėdamas nė mažiausio supratimo, kur dingo žmona, ir nebeprisimindamas miestelio, kuriame buvo apsistoję, pavadinimo. O baisiausia buvo tai, kad liežuvis tik lietuviškai tejudėjo. Susikalbėtų ir rusiškai, bet ispanai ta kalba irgi nekalba.

Kelelis tolimas...

Urzgiantis pilvas ir bauginanti nežinia privertė kaimietį Edmundą ieškoti išeities. Juk Dievas žmogui kaip bendravimo priemonę ne tik liežuvį davė, bet ir gestų kalbos dovaną. Vietos policija, panašu, suprato, jog svetimšalis į kažkokią bėdą pateko, todėl davė jam pavalgyti, šiek tiek pinigų ir parodė kelią į Barseloną. Edmundas nesiaiškino, ar jam tikrai reikia į Barseloną, bet jei policija ton pusėn parodė, tai jis ton pusėn ir nuėjo.

Sunki toji kelionė buvo, ką ir sakyti, juolab kad keliauti teko prastokais šalutiniais keliais, nes magistraliniais keliais eiti draudžiama, nuo jų bemat nukrapšto policija. O šalutiniais „furos“ nevažinėja, jų vairuotojai sutinka nors kiek pavėžinti nelaimėlį.

Edmundas nebežino, kuri diena buvo kalendoriaus lapelyje, kai jis, gerų žmonių ir savo kojų padedamas, pasiekė Ispanijos pasienį su Prancūzija, tik žino, jog savo įspūdingąją kelionę jis pradėjo spalio 11-ąją. Vyras džiaugiasi, kad jo nelaimėje bent dangus neapleidęs: oras buvęs šiltas, ramus, todėl ir nakvynės pakelėse rastuose plantacijų nameliuose nebuvusios labai varginančios. Juolab kad nakvynei jis įsitaisydavo dienomis, kai oras šiltesnis, o temstant vėl išsiruošdavo į kelią. Kartu taip buvusi didesnė tikimybė, jog vargšą „turistą“ kas nors pavėžės. Beje, tokiu jį kelyje sutikti žmonės dažniausiai ir laikė.

Šveicarija – priešingoje pusėje

Edmundas pasakoja, jog Prancūzijoje visiškai nuplyšo jo batai. Laimei, tą bėdą išsprendė vadinamoji pagalbos policija, ir lietuvaitis galėjo keliauti toliau. Deja, ši sykį keliauninkui dievai buvo nepalankūs – it kadaise namo skubančiam Odisėjui pasuko bures priešinga kryptimi.

Nukeliavęs apie 400 km, jis atsidūrė Šveicarijoje ir tik tuomet suprato, jog jam visai į priešingą pusę reikėjo. Jis taip ir bandęs paaiškinti jį sustabdžiusiai šveicarų policijai, bet šiai rūpėjo tik tai, kad svetimšalis neturi dokumentų. Teko ieškoti ambasados, kad gautų grįžimo į namus pažymėjimą, o ambasada iš Ženevos buvo išsikėlusi į Berną...

Edmundas neslepia, jog ne kartą būdavę tokių minučių, kai atrodė, kad ilgiau nebeištvers. Jau gėlė ne tik kojas, bet ir visą kūną, jautėsi kaip sudaužytas. Atsigulęs ne visada iš karto pajėgdavo pakilti, o eidamas bijodavo atsisėsti, kad nebūtų sunku atsikelti. Užtat kaip tikrą Dievo dovaną Edmundas prisimena kelyje per Vokietiją sutiktą lietuvį, kuris jį atvežęs iki pat Lenkijos sienos, apie 600 km. Be to, visą laiką neramu buvę ir dėl policijos – pažymėjimo galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs.

„Įsiliejo“ į Šengeną

Pasiekus Varšuvą, Edmundo kojos beveik nebeklausė, vis ilgesniam laikui jis susmukdavo ant suolelių autobusų stotelėse ar degalinėse. Kai pajuto, kad paskutinės jėgos visiškai apleidžia kūną, geri žmonės jį įtaisė į kažkokį internatą Liubline. Čia ketvertą dienų jis galėjo pailsėti, apsigydyti žaizdotas kojas. Internate jį netgi švariais drabužiais perrengė. Bet kas tai per internatas, Edmundas nežino. Būtų pasiklausęs, jei kalbą būtų mokėjęs. Bet žmonės ten buvę tikrai nuoširdūs.

E.Žandaris į Lietuvos istoriją gali įeiti ir kaip pirmasis lietuvis keliauninkas, po tokių tolimų kelionių pirmasis įžengęs į Lietuvą be sienos. Pasirodo, belaukdama sūnaus paklydėlio, gimtoji šalis jį pasitiko Šengeno erdve. Ir tai buvo atsitikę vakarykščiai.

Nė kiek ne lengvesnė kelionė buvo ir Lietuvos žeme. Nors jau kvepėjo tėviškės dūmai, bet išvargęs kūnas kiekvieną žingsnį skausmu matavo. Iki pat Pakruojo jis atvažiavo pakeleivingomis mašinoms, tačiau paskutiniuosius kilometrus nuo rajono centro iki Pamūšio vėlgi teko įveikti pėsčiomis, nes buvo gūdi naktis. O gal ir pats likimas dar norėjo, kad eidamas Edmundas pamąstytų ir visam likusiam gyvenimui atsimintų, ką reiškia, kai ne laiku ir ne vietoje slysteli ant kamščio. Savų namų slenkstį Edmundas peržengė gruodžio 21-ąją, t. y. parnešė tikrą kalėdinę šventę artimiesiems.

Keliaudamas E.Žandaris nežinojo, kad, jam mįslingai dingus, buvo paskelbta net tarptautinė jo paieška. Ir tik belieka spėlioti, kodėl įvairių šalių policininkai ne kartą jį stabdę, to neišsiaiškino. Matyt, ne mūsų pareigūnai prasčiausi.

Taigi parsirado namo Odisėjas po ilgų klajonių, o Penelopės namuose tai nėra – jo Silva Ispanijoje apelsinus skina...

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Išpuolis Barselonoje: mažiausiai 13 žuvusiųjų nuolat pildoma (173)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

V. Adamkus: mes buvome matomi, o dabar tos lyderystės nebejaučiu (73)

Tarpusavio ginčai, smulkių, nereikšmingų skirtumų pabrėžimas, vienybės ir lyderystės stoka....

Siūbuojantis Vilniaus tiltas įvarė siaubo: manė, kad jis sugrius (22)

Vingio parko tiltas ne juokais išgąsdino žmones, kai po didžiulio Robbie Williamso koncerto...

Vilniaus centre ant vejos nakvoja nuo sekmadienio: užsienio darbininkai pateko į nepavydėtiną padėtį (106)

Jau kelias dienas vilniečiai parkelyje prie Prancūzijos ambasados atkreipė į neįprastą...

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (289)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

Kelionė po Lenkijos pilis, kuriose buvo rezgami planai prieš Lietuvos kunigaikščius (1)

Kas gali būtų romantiškiau už pilis ? Ir kas gali būti įdomiau už kryžiuočių pilis? Pilis,...

Amerikiečių gydytojai: Kim Jong Uno elgesys rodo jo ligą (18)

Amerikiečių gydytojai, remdamiesi Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Jong Uno elgesio analize,...

Dviejų vaikų mama mirė dėl to, kad laikėsi jai netikusios dietos (3)

Liepos 19 d. savo namuose Mandūroje, Vakarų Australijoje, buvo rasta be sąmonės parkritusi...

Kauno oro uosto direktorius: liūdime (93)

Po mėnesį trukusių rekonstrukcijos darbų atsidarius Vilniaus oro uostui, Kauno oro uosto...

G. Kirkilas sugalvojo planą koalicijai su „valstiečiais“ gelbėti (41)

Socialdemokratų partijos vicepirmininkas Gediminas Kirkilas inicijuoja partijos susitarimą su...