Indulgencijos, kurios paprastai duodamos už gerus darbus, gali sutrumpinti laiką skaistykloje, kuri, kaip 1999 metais sakė velionis popiežius Jonas Paulius II, yra labiau ne fizinė vieta, o Dievo nebuvimo paženklinta dvasios būsena.
Indulgencijos buvo vienas iš tų prieštaringai vertinamų dalykų, dėl kurių XVI amžiuje kilo Martino Lutherio reformacijos sąjūdis. Tais laikais indulgencijos buvo pardavinėjamos, o ne dalijamos už nuopelnus ar maldas.
Pirmadienį paskelbtame kardinolo Jameso Franciso Staffordo dekrete sakoma, kad visiškos indulgencijos bus suteiktos žmonėms, kurie neturi neatleistų nuodėmių ir "dėmesingai bei su atsidavimu" dalyvaus Jaunimo dienos renginiuose Vokietijoje.
Tie, kurie per pirmąją popiežiaus užsienio kelionę nevyks į Kelną, gali gauti "dalinę indulgenciją", jei karštai melsis tuo metu, kai popiežius lankysis Vokietijoje, ir prašys Dievo padėti jaunimui stiprinti savo tikėjimą, sakoma Vatikano pareiškime.
Kaip rašoma Katalikų Bažnyčios katekizme, visiška indulgencija gali panaikinti "visą laikiną bausmę dėl nuodėmės", o dalinė indulgencija panaikina tik tokios bausmės dalį.
Indulgencijas galima gauti sau pačiam arba toms sieloms, kurios jau kenčia skaistykloje. Tačiau pragare esantiems žmonėms jau niekas nebegali padėti, nes jie pasmerkti amžiams.
M.Lutheris buvo augustiniečių vienuolis, o jo maištas prieš Vatikaną iš dalies kilo dėl to, kad tuomet Europoje buvo plačiai pardavinėjamos indulgencijos siekiant surinkti lėšų Šv.Petro bazilikai rekonstruoti.
1517 metais jis prie savo bažnyčios Vitenberge durų prikalė savo "95 tezes", kuriomis pasmerkė Bažnyčios godumą. Šis žingsnis išprovokavo Reformaciją, kuri netrukus išplito Vokietijoje ir šiaurės Europoje.