Verslą Anglijoje pradėjęs lietuvis: ko man grįžti į tą duobėtą Kauną?

Anglijoje kaunietis Giedrius Astrauskas patyrė ir juodų nuosmukių ir stulbinančių pakilimų. Tačiau dabar jis džiaugiasi nedideliame Norvičo mieste pradėtu verslu ir tikina, kad sunkiausi laikai jau liko tik atmintyje. O apie grįžimą į gimtąjį Kauną jis net negalvoja, nes šis miestas jam kelia slogų įspūdį dėl begalės duobių ir prastų verslo sąlygų.

Iki šiol prisimena emigrantų cepelinų balius su degtine

Rytų Anglijoje esančiame Norviče oficialiais duomenimis gyvena šimtas lietuvių. Tačiau ten įsikūrę mūsų tautiečiai sako, kad emigrantų skaičius šiame mieste gali siekti gerokai virš tūkstančio. Vienas po kito paskui save jie atsiveža ne tik šeimas, bet ir visą giminę.

Kaunietis Giedrius Norvičą atrado vienas pirmųjų. Jo emigracijos istorija pilna kraštutinumų ir panaši į amerikietiškus linksmuosius kalnelius – nuo skurdo iki prabangos, nuo juodadarbio iki pasiturinčio verslininko, nuo pašalpų iki šimtus tūkstančių kainuojančių automobilių.

Laidos herojus Angliją pirmą kartą atrado 2001 m. Tiesa, emigranto duoną ėmęs ragauti vyras patyrė ir deportacijos skonį. Tačiau jis rankų nenuleido ir dabar svečioje šalyje jau tvirtai įsitvirtino. Vyras svarsto, kad Lietuvoje jam užsidirbti pragyvenimui nepavyko, kadangi tingėjo mokytis ir neįgijo jokios specialybės.

Tačiau ir emigracijoje be profesijos nelengva. Iš pradžių teko sunkiai dirbti fabrike, ravėti daržus, plauti gėlių vazonus. Bet dėl to jis nesiskundžia. Darbai darže su kitais lietuviais vyrui iki šiol kelia gerus prisiminimus:

„Mes buvom šeši-septyni. Tuos laukus linksmai ravėjom. Subėgdavom savaitgaliais visi į cepelinų balių. Moteriškės cepelinų padaro, mes vodkės parūpinam – na, ir linksma.“

Sunkiausia Giedriui buvo dirbti fabrike prie konvejerio pardavimui ruošiant vištieną ir kiaulieną. Jis sakė, kad vargino ne tik sunkios darbo sąlygos, bet ir nuobodulys: visą dieną prastovėti ceche – ne jam.

„Visi emigrantai žino, kad fabrikas – tik pirmas pradedančio atvykėlio etapas, kuriame niekas ilgai neištveria. Deja, kai kuriems jis užtrunka“, - rodydamas į save šypsosi Giedrius, iš vietos nejudėjęs net trejus metus.

Vyras prasitarė, kad gauti geresnį darbą jam trukdė kalbos barjeras. Tačiau galiausiai jam pavyko surasti santechnikų brigadą, kuriai visai nerūpėjo, kad lietuvis nemoka anglų kalbos. Skurdus žodynas Londono kanalizacijos požemiuose darbo kokybei įtakos neturėjo. Vadovai buvo patenkinti darbščiu vyruku.

Įkūrę verslą gyveno iš pašalpų

Vis dėlto išaušo diena, kai skurdas baigėsi. Nuosavas namas, du prabangūs automobiliai, laiminga ir viskuo aprūpinta šeima – visa tai šiandien turi Giedrius.

Kaip jam tai pavyko? Raktu į sėkmę tapo moteris. Lietuvio gyvenimą aukštyn kojom apvertė septyneriais metais jaunesnė tautietė Leva, kurią Giedrius pamatė ravint laukus ir iškart įsimylėjo. Jei ne ji, emigrantui galėjo baigtis labai liūdnai. Kurį laiką juodu gyveno iš žmonos algos.

„Nesijaučiau gerai, juk buvau visiškai nuo jos priklausomas. Daug ko sau leisti negalėjau“, - atvirai prisipažino Giedrius. Kaip tik tuomet jam kilo mintis Norviče atidaryti mažą lietuvišką parduotuvėlę.

Pradedantysis verslininkas labai rizikavo: šeima gyveno socialiniame būste, o žmona už trijų mėnesių turėjo gimdyti. Nepaisant to, parduotuvė maždaug po mėnesio jau veikė. Paskutinius pinigus investavę į verslą, kol nebuvo pelno, jie gyveno vien iš žmonai skiriamos socialinės pašalpos.

Šiuo metu Giedrius ir Leva išgyvena klestėjimo laikus, sunkmetis jau senai pamirštas. Porai priklauso ne tik lietuviško maisto parduotuvė, bet ir neseniai duris atvėrusi kavinukė.

„Gaja Extra“ - šį Giedriaus sugalvotą parduotuvės pavadinimą Norviče žino kone kiekvienas lietuvis. Netoliese gyvenantys emigrantai čia kasdien gali rasti šviežių lietuviškų maisto produktų, kurių kitur nusipirkti neįmanoma. Atidaryti būtent tokio profilio krautuvę šeima nusprendė atsižvelgusi visų pirma į savo poreikius: svečioje šalyje jiems niekur nepavyko rasti lietuviškos duonos, lašinių ar dešrų.

Vos pradėjęs verslą Giedrius iš tiekėjų užsakinėdavo ilgiau negendančius produktus. Kai pirkėjų srautas ėmė augti, čia atsirado visi įmanomi pieno ir duonos produktai, daržovės. Visos prekės pristatomos tiesiai iš Lietuvos.

Verslininkas tikino, kad gimtinę primenančios prekės emigrantams kainuoja beveik tiek pat, o kartais net ir mažiau nei Lietuvoje. Tačiau paaiškinti, kodėl taip yra, jis negalėjo.

Smulkiam verslui Anglijoje lengviau

Parduotuvė jau surado savo pirkėjus, bet naujos verslo nišos – kavinės – emigrantas taip gerai dar neperprato. Jis vis dar svarsto, ar reikia viešai skelbti tautinę jos kilmę.

„Jeigu paskelbsiu, gal dažniau lietuviai ateis? Bet gal taip atbaidysiu anglus“, - pasimetęs gūžčiojo pečiais jis.

Jau tris mėnesius veikiančios kavinės interjerą sukūrė jos savininkai. Statybinės medžiagos buvo parsivežtos iš Lietuvos, o patalpų pritaikymu verslui rūpinosi šeimos draugas statybininkas lietuvis. Kavinės personalą apsiėmė suburti Giedriaus žmona. Moteris nusprendė, kad joje dirbs vien tik lietuviai.

Jeigu Lietuvoje daug ką nuo verslo atbaido klampūs biurokratiniai keliai, tai Anglijoje Giedrius giriasi, jog juos galima lengvai apeiti. 

„Miesto valdžiai tokie dalykai čia visai nerūpi“, - juokėsi jis. Verslininkas pridūrė, kad parduotuvę oficialiai užregistravo, kai ji veikė jau beveik mėnesį. Jis tikino verslą vystantis jau trejus metus ir per tą laiką dar nesulaukęs jokių patikrinimų.

Tokie smulkūs verslai jų savininkams leidžia įsigyti ne tik prabangius automobilius, bet ir nekilnojamojo turto. Pora nenorėjo gyventi bute, todėl nusipirko namą, kurio kieme Giedrius nemažai laiko praleidžia žaisdamas su trejų metukų sūnumi Tedu.

Ateities Lietuvoje nemato

Vis dėlto draugų iš Lietuvos dažnai sulaukianti pora į gimtinę grįžti neskuba. O kai kartais vis tik prisiruošiama aplankyti gimtojo Kauno, Giedrius neslepia blogos nuotaikos. Jam ūpą Kaune gadina duobėtos gatvės.

„Pabūdavau Lietuvoj savaitę ir nebūdavo, ką daryt. Sakydavau: važiuojam atgal greičiau. Kur tie mūsų bilietai? (...) Duobės gatvėse tragiškos. Važiavau su savo mašina – baisu. Gerai, kad džipas, tai dar ne taip jaučiasi. Šią žiemą buvau išsinuomojęs mašiniuką, tai „dėjęs į duobę“ suskaldžiau ratlankius“, - skundėsi emigrantas.

Tačiau kur kas labiau jį šokiravo Lietuvoje pridygę prekybos centrai. Vyras tikino, kad Anglijoje jų tiek nėra. „Tai tokių kaip aš – smulkių verslininkų – žlugdymas“, - pyko emigrantas, manantis, kad Anglijoje valdžia riboja prekybos centrų steigimą.

Apie grįžimą į Lietuvą Giedrius kol kas negalvoja. Maža to, jis stebisi likusių Lietuvoje kantrybe ir spėja, kad emigracijos banga toliau augs.

„Man kartais „užplaukia“, kad geriau būtų grįžti. Bet ką darysi grįžęs, iš ko gyvensi? (...) Lietuvoje verslui per daug apribojimų, todėl, manau, kad bent jau iki pensijos mūsų ateitis čia“, - tikino lietuvis.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19.30 per LRT televiziją.