Žiniomis dalindavosi kiekviename žingsnyje
R. Baltučio šeima 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta į Altajaus kraštą – Tengos Tarybinio ūkio I-ąją fermą. Po šešių metų šeima parbėgo į Lietuvą, tačiau neilgam – nepraėjus nei metams visa šeima iš Lietuvos ištremta antrąjį kartą – į Kemerovo sritį, Kiseliovsko miestą. Į tėvynę, netekę tėvo, Romualdo šeimos nariai sugrįžo 1958 metais.
Paauglystę praleidęs svetimame krašte, Romualdas šiandien puikiai prisimena savo, dar vaiko, pokalbius su tėvu ir motina, jų istorijas apie Lietuvą, ypatingą pagarbą žmogui, meilę menui ir mokslui:
„1941 m. į Sibirą tremtos intelektualų šeimos, tokių šeimų tėvai labai rūpinosi, kad jų vaikai būtų išauklėti lietuviškai, nevogtų, nesikeiktų, gerbtų vyresnį, žinotų ir teisingai suvoktų pasaulio meno, mokslo ir technikos istoriją. Ne tik dėl bendrojo išsilavinimo, bet ir tam, kad jų vaikai žinotų geriau ir daugiau, nei tiek, kiek buvo mokomi rusiškoje mokykloje. Būtent todėl vaikams žinios buvo pateikiamos pačiais primityviausiais būdais: darbe – jojant ar važiuojant šieno, malkų, ar vakare, po darbų, bendraujant. Tokių istorijų klausydavosi bent keli vaikai, o kitą dieną jie šias pasakodavo savo draugams. Įsitikinu, kad tos žinios išliko naudingos iki šiol.
Taip pat visuomet prisimenu, kaip kalnų papėdėje su tėvu sėdėjome prie laužo, jis parodė ranka į besileidžiančią už kalno viršūnės saulę ir pasakė – ten yra Lietuva. Po to pasakojo man, aštuonių metų berniukui, apie grafą Montekristą, vargonų muziką, apie tai, kaip Leonardas Da Vinčis ir Rafaelis gamino dažus ir su jais piešdavo freskas ant bažnyčių sienų”.
Už tradicinių švenčių minėjimą - bausmės
Sibire, kaip pasakoja Romualdas, lietuviai minėdavo lietuviškas šventes, nors ir žinojo, kad kitą dieną galėjo būti įspėti arba nubausti.
„Švęsdavome visas Lietuviškas šventes, dainuodavome dainas ir šokdavome šokius. Prieš Kalėdas mūsų kambarėlyje atsirasdavo ir eglutė. Papuošalai būdavo iš laikraščių iškarpytos figūrėlės, iš bulvių ir raudonų burokėlių išpjaustytos žvaigždės ir iš šiaudelių išlankstytos lietuviškos figūrėlės, kurios buvo tokios gražios...“, - vaikystės prisiminimais dalinasi R. Baltutis. „Kitą dieną, po šventės, valdžia liepdavo lietuviams visą dieną valyti kaimo šiukšlynus… Taip būdavo pasityčiojama iš mūsų papročių. Bet po to vis tiek švęsdavome pagal galimybes”.
Velykos būdavo vargšų šventė – alkani, nuplyšę ir pažeminti lietuviai mokėjo džiaugtis keliais margučiais, dainavo lietuviškas dainas, giedojo Himną.
Lietuviška kapela Sibire
Romualdas ir šiandien puikiai prisimena, kaip jo tėtis, buvęs Kurtuvėnų mokyklos mokytojas, vieną vakarą grįžęs iš darbų padarė vaikams staigmeną. Vyras parsinešė porą maišų, kuriuose, pasirodo, buvo muzikinių instrumentų nuolaužos: gitarų grifai, supainiotos stygos, balalaikų, mandolinų, dombrų detalės ir jų nuolaužos, būgnelio medinė dalis.
„Nuo tos dienos, vakarais, prie žibalinio deglo liepsnelės, kai tėtis sugrįždavo iš darbų, visi kartu žaidėme „Lego“ žaidimą: komplektavome, rinkome instrumentams tinkamas detales. Kita užduotis buvo surasti kaime gyvulių kaulų. Šniukštinėjome prie tvartų, radome nugaišusio arklio likučius. Virėme jo kaulus, kol šie tapo skystais lipniais klijais. Tėtis pamokė, kaip reikia klijuoti, o mes, vaikai, dirbom dienom ir vakarais. Ir štai – po poros mėnesių darbo ant lovos gulėjo dvi mandolinos, balalaika, gitara, dombra, baritonas, būgnelis, visi instrumentai su sveikomis stygomis. Tąkart visi nutilę stebėjome, kaip tėtis stygavo gitarą, o po to pagrojo „gimnazistų valsą“. Visi norėjome išmokti skambinti gitara“.
Instrumentai Sibire nedulkėjo: Romualdas drauge su kitais dešimčia dešimtmečių vaikų ištisas dienas grojo ir vieni kitus kritikuodavo, pamokydavo, o iš darbo grįžus tėčiui, demonstruodavo, kokių melodijų pavykdavo išmokti.
Melsdavosi kiekvieną vakarą
Tikėjimas, kaip ir mokslas, buvo neatsiejamas nuo lietuvių šeimų kasdienybės Sibire. Dažniausiai vėlai vakare, kelios šeimos susiburdavo kuriame nors kambaryje ir čia skaitydavo litanijas, melsdavosi prieš miegą.
„Advento ar gavėnios metu mama man duodavo maldaknygę, pats atsisėsdavau ant kaladės prie stalo, šalia vištų gardelio, ir ugnies šviesoje garsiai skaitydavau litanijas, o vaikai ir mamos antrindavo. Kai užmerkdavau akis, atrodydavo, kad visi mes sėdime suoluose, prieš didįjį altorių, Lietuvoje, Kurtuvėnų bažnyčioje...Vėliavos, visokie gražūs vaizdai mirguliuodavo akyse“.
Romualdas prisimena, kaip kelių šeimų, gyvenančių viename barako kambarėlyje, vaikai kiekvieną vakarą suklaupdavo savo guoliuose vakarinei maldai. „Kiekvienas iš mūsų atsisukdavome į iš rąstų suręstą sieną, kurios plyšiai būdavo apkamšyti samanomis. Maldą kalbėdavome garsiai, tačiau vaikams, besimeldžiantiems prie kitos sienos, netrukdydavome. Vieną kartą meldžiamės už Lietuvą, kitą – už senelę, o trečią – be jokios intencijos, ir taip – kiekvieną vakarą, kol mamos ruošdavo maistą būsimiems pusryčiams“.
Prisimenant Tėvynę…
Iš jaunystės dienų, praleistų Lietuvoje, Romualdo prisiminimuose įsimintiniausias – Lietuvos kariuomenės pulkas, į manevrus žygiuodavęs per Kurtuvėnus:
„Raiteliai, brikelės, patrankos, tanketės. Kareiviai pasitempę, tvarkingi. Brikelės gražiai nudažytos. Netoli Kurtuvėnų buvo jų stovykla. Temstant skambėdavo dainos. Pamenu, kaip nešiau obuolius tiems kareiviams vaišinti. Vieną daviau karininkui, kuris jojo gražiu žirgu. Už tai turėjau progos balne pasėdėti. Vėliau tas karininkas labai gražia uniforma lankėsi mokykloje. Tai buvo generolas S.Raštikis. Miela buvo mano vaikystės laikų Lietuva...“.