Dar galima pėsčiomis nueiti beveik tūkstantį kilometrų ir nuspręsti, ko nori iš gyvenimo. Būtent taip ir pasielgė emigranto duonos ragavęs ir į gimtinę sugrįžęs Tomas Vėlius.
Jaunas vyras per 26 dienas įveikė bene garsiausią pasaulyje Camino de Santiago piligriminį kelią (Šv. Jokūbo kelias) ir sako, kad pėsčiomis einant 900 kilometrų tikrai yra laiko pagalvoti, kaip nori gyventi. Tuo metu emigracijoje jau prakutusiam T. Vėliui irgi reikėjo rinktis, ar tolesnį gyvenimą susieti su užsieniu, ar grįžti namo.
Nuo to laiko, kai žengė pirmuosius žingsnius kelio pradžioje St. Jean Pied de Porto miestelyje Prancūzijoje, iki kelionės pabaigos žemės pakraščiu vadinamoje Finisterėje Ispanijoje Tomas suspėjo pailsėti, pavargti, susirasti naujų draugų ir suprasti, kad emigranto duona – ne jam. Įdomus interviu – „Tiesoje“.
– Kodėl palikote Lietuvą?
– Buvau eilinis emigrantas, tik baigęs mokyklą išvažiavau į Daniją užsidirbti pinigų. Kaip ir visi, išvažiavau trumpam, bet likau ilgam. Ten dirbau statybose, tuo pat metu neakivaizdžiai studijavau Lietuvoje. Viskas sekėsi išties gerai.
– Bet vieną dieną...
– Po ketverių metų ėmė slėgti atmosfera, pajutau, kad išmokau pakankamai, kad viskas jau kartojasi – aplinka, žmonės, darbas. Nieko naujo. Kažkur pasąmonėje kirbėjo mintis apie Camino de Santiago piligriminį kelią. Apie tai man buvo pasakojusi viena draugė, jį jau įveikusi anksčiau. Kartais apie tai kalbėdavausi su draugais, kartais juokaudavau – visaip, bet supratau, jog iš galvos šios minties išmesti neišeina. Galvojau: kodėl žmonės eina tuo keliu, kokia iš to nauda?
O Danijoje kaip tik atėjo laikas rinktis: per ketverius metus buvau sukaupęs užtektinai patirties savo verslui pradėti, tam galimybės buvo palankios. Tai buvo pirmoji kryptis.
Antroji – važiuoti atgal į Lietuvą, iš kur tuo metu visi kraustėsi svetur. Aišku buvo tik viena – reikia permainų.
Žinokite, dažymas – tinkamas darbas meditacijai. Taigi, vieną eilinę darbo dieną su kolega dažydamas namą mečiau teptuką ir garsiai pasakiau, kad daugiau taip negyvensiu. Supratau, kad Danija man nepatinka, kad ne man gyventi užsienyje.
– Taip staiga viską metėte ir išvažiavote?
– Žinoma, užbaigiau viską civilizuotai – pranešiau apie išėjimą iš darbo, likau dar porai savaičių. Supratau, kad reikės viską pradėti nuo nulio, ir naujo gyvenimo pradžiai pasirinkau Camino de Santiago. Grįžau į Lietuvą, per tris dienas susiruošiau ir išvažiavau.
Ne visi mane suprato, kai kurie žmonės, net ir labai artimi, tuomet manė, jog buvau įtrauktas į sektą.
– Kokie buvo pirmieji žingsniai?
– Buvau gerai kelionei pasiruošęs, turėjau daug informacijos. Pirmas įspūdis – kraštovaizdis Pirėnų kalnuose, kuriame prasidėjo manasis maršrutas. Tai įspūdingas reginys. Starto vietą pasiekiau traukiniu, manau, kad apie 90 procentų keleivių turėjo tą patį tikslą, vienas į kitą dirsčiojo. Atrodo, piligrimai atpažino vienas kitą, prasidėjo pirmos pažintys. Nakvojau St. Jean Pied de Porto miestelyje, iš jo ryte prasidėjo mano kelionė, kaip ir dar apie šimto bendraminčių, vienas kitą sveikinančių „buon camino“. To pakanka bendravimo pradžiai. Visi nusiteikę draugiškai, žmonės iš viso pasaulio – nuo Australijos iki Amerikos.
Atrodo, daug ką žinojau, bet patyrimas – fantastiškas. Susipažinau su daugybe žmonių, praplėčiau požiūrį, sužinojau, kaip gyvenama kitur, kodėl žmonės ryžtasi tokiai kelionei. Kasdien eini vis su kitais žmonėmis.
– Ir ko gi jie ten eina?
– Nors šio kelio istorija siejama su krikščionybės sklaida, maldininkų, kurie ėjo vedami religijos, ten sutikau vos keletą. Vienas iš jų buvo jaunas amerikietis filosofijos studentas, sakyčiau, netgi tikėjimo fanatikas, jis klausė manęs, kiek kartų per savaitę einu į bažnyčią.
O šiaip piligrimų tikslai – įvairiausi. Kai kurie tiesiog aktyviai atostogauja. 18-metis jaunuolis iš Rusijos ėjo, nes manė, kad tai jam padės apsispręsti, ką veikti baigus mokyklą.
Atkarpą ėjau su buvusiu Ispanijos kariškiu, kuris tą kelią ėjo jau dvyliktą kartą – tyrinėjo kelią, žymėjosi, kas blogai, ką reikėtų keisti. Jis mokėjo tik savo gimtąją kalbą, aš – lietuviškai ir angliškai, bet mes susikalbėjome, vienas kitą supratome. Jo vaikai jau užaugę, žmona mirusi, pats – atsargos kariškis, tai ir vaikšto.
Vienas senjoras iš Prancūzijos pėsčiomis atėjo nuo pat Paryžiaus. Jis nelikdavo alberguose (nakvynės namuose), miegodavo palapinėje, nors gegužę ten naktimis dar vėsoka.
Ėjo jaunos poros, norėdamos pasitikrinti, ėjo garbingo amžiaus sulaukę sutuoktiniai, taip nutarę pažymėti solidžias vedybų metines.
Dar kiti fotografavo. Pamaniau, kad ir aš galėčiau. Bet gal kitą kartą.
– Kokie piligrimų tikslai pasirodė neįprasčiausi?
– Du vyrukai iš Pietų Europos ėjo todėl, kad buvo susilažinę su broliu, jog tą kelią įveiks. Jie iš kitų išsiskyrė tuo, kad buvo labai atsipalaidavę, kiekvieną vakarą linksminosi. Kelio pusiaukelėje yra tokia vieta, kur galima nemokamai įsipilti ne tik vandens, bet ir vyno. Tai jie prie to čiaupo pasiliko kelioms dienoms...
– Ar pats ėjimas sunkus fiziškai?
– Per dieną įveikdavau apie 30 km. Atstumai nevienodi. Vieną dieną nuėjau 47 km. Visi taip daro, todėl įdomiausia, kad su tais, su kuriais keliavai pirmąją dieną, išsiskiri, bet ir vėl susitinki po kelių dienų.
Pirma diena buvo fiziškai sunki. Aš bijojau, kad bus sunku lipti į kalnus, kai ant pečių kuprinė, bet supratau, jog sunkiau nuo jų leistis, kojos labai pavargsta, pirmomis dienomis traukdavo raumenis. Nepaisant to, kelionės pradžioje įspūdžiai nustelbdavo nuovargį, o po savaitės ant padų atsirado pūslės, ant jų – kitos pūslės. Aplinkiniai motyvuoja: „no pain – no glory“ („nėra skausmo – nėra šlovės“). Kiti mokė gydyti pūsles: pradurdavau jas adata su siūlu, išmirkytu jode.
Sugebėjau išklysti iš kelio, nors jis visas pažymėtas geltona linija. Tai man kainavo papildomus kilometrus ėjimo.
Kas kelis kilometrus yra ženklai, rodantys, kiek liko iki kelio pabaigos. Tai savotiškai motyvuoja.
– Ar buvo akimirkų, kai einant pūslėtomis kojomis ir tokiame ženkle pamačius likusį atstumą norėjosi viską mesti?
– Buvo. Nuėjus 400 ar 500 km, einant nuobodžia atkarpa, tiesiog palei greitkelį buvo labai neįdomu, ir klausiau savęs – kam man visa tai? Bet greitai su ta abejone susitvarkiau ir ėjau toliau.
– Visą laiką ėjote kompanijoje?
– Ne. Kartais eidavau vienas, ir tai labai gera patirtis, tau niekas nediktuoja tempo. Ėjau lygumomis vienas, tai savotiška meditacija, kai kurių dalykų permąstymas, žvilgsnis į juos kitu kampu, kitoks jų supratimas. Elementarias patarles supranti kitaip. Kai esi tarp žmonių, tavo smegenys iš jų ištisai gauna įvairios informacijos ir nenustoja jos analizuoti. O kai esi vienas – mintys tarsi pasibaigia, toks lengvas pasijauti.
Dėl to po šios kelionės susidomėjau vipasanos meditacija – tai 10 dienų tylėjimo kursai.
– Kaip atrodo kelio pabaiga?
– 800 kilometrų ilgio kelio pabaiga yra Santjago mieste, tačiau norintieji gali eiti dar toliau, už 100 km esančios Finisterės – miestelio, kuris iki Kolumbui atrandant Ameriką buvo laikomas žemės pakraščiu. Pagal tradiciją, ten piligrimai turėtų sudeginti savo daiktus, bet po vieno gaisro tai uždrausta. Todėl simboliškai sudeginome kelis menkniekius.
– Taigi, koks reziumė nuėjus 900 km?
– Visi manęs to paties klausė: kokie pokyčiai? Aš atsakiau: va, 10 kilogramų svorio numečiau.
O iš tiesų ši kelionė – kaip transas: nėra jokio režimo kaip kasdienybėje – tik eiti, valgyti ir miegoti, daugiau nieko. Telefonas buvo užmirštas, artimiesiems ir draugams tik kelis kartus pranešiau, kad man viskas gerai.
Jautiesi laisvas, ypač kai esi vienas. Supranti, kaip svarbu skirti laiko sau – gyvenimas ne toks ir ilgas. O mes juk visada – dėl kitų: mažas vaikas esi priklausomas nuo kitų, mokykloje vykdai nurodymus, studijuodamas – irgi, po to laikas šeimai, vaikams. Žiūrėk, ir senatvė.
Jeigu kelionę reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, sakyčiau: stipru. Rekomenduoju. Tik tam reikia pribręsti.
– Yra minčių kelionę pakartoti?
– Niekada nesakau niekada.