Štai keletas pavyzdžių (kalba netaisyta): „Mergina jiesko darbo, turi darbo patirties parduotuvei“. „Siandien pajudu is kauno i airija, galiu pakeliui kaska nuvesti“. „Gal kas is normaliu firmu vairuotoju galetu parvesti kalediny siuntinuka?“. „Jeigu norite tureti geresny automobily, sis darbas kaip tik jums... Uzdirbsite 3000 eurų per menesy“. „Issinuomociau busta Dubline ar jo apylinkėse...buciau dekingas už betkokia suteikta informacija“. „Savo namuose galeciau priziureti iki mokyklinio amziaus vaika“.
Nemoka pagrindinių taisyklių
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos katedros prof. dr. Ineta Dabašinskienė teigia, kad taisyklingai parašyti tokius žodžius vaikai mokosi dar pradinėse klasėse. Pradinio ugdymo programoje sudaromi taisyklingos rašybos pagrindai (žodžių galūnių, priešdėlių, priesagų, priebalsių supanašėjimo), o toliau sistemingai gramatikos mokomasi iki aštuntos klasės (šaknies balsių, dalyvių, padalyvių, įvardžiuotinių kalbos dalių, dalelyčių ir kt. rašymo). Deja, ne tik vaikai, bet ir suaugusieji dažnai daro lietuvių kalbos rašybos klaidų.
„Pavyzdžiui, nors žodžio „ieško“ pradžioje tariamas priebalsis „j“, tačiau šaknies pradžioje prieš dvibalsį „ie“ jis nerašomas. Žodžiuose „kažką“, „nuvežti“, „parvežti“ turi būti rašoma „ž“, o ne „š“. Tariant žodį, skardieji priebalsiai [b], [d], [g], [z], [ž] prieš dusliuosius [p], [t], [k], [s], [š] suduslėja, todėl ir girdime dusliuosius (šiuo atveju š), bet turime rašyti skardžiuosius (ž)“, – taisykles priminė I. Dabašinskienė.
Daugelyje skelbimų galima pamatyti šalių ir miestų pavadinimus, parašytus mažąja raide. Šiuo atveju reikia prisiminti ir remtis taisykle, kad paprastai dauguma pavadinimų rašomi didžiąja raide (asmenvardžiai, geografiniai, įstaigų ir kiti pavadinimai ir t.t.).
„Tokios rašybos klaidos būdingos ne tik lietuvių emigrantų forumuose, bet ir visiems kitiems, rašantiems elektronines žinutes, komentarus ir kitokio pobūdžio tekstus. Tačiau pastebėta, kad emigrantų forumuose pasitaikančios klaidos yra labai paprastos, dažniausiai fonetikos lygmens“, – pabrėžė I. Dabašinskienė.
Akmenukas į švietimo sistemos daržą
Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas dr. Arūnas Teišerskis įsitikinęs, kad prasto žmonių raštingo nereikėtų sieti su emigracija.
„Tiesiog tokie žmonės niekada nerašė taisyklingai, net ir gyvendami Lietuvoje. Vienintelis skirtumas yra tas, kad užsienio laikraščiuose ir internetiniuose tinklapiuose tų skelbimų ar žinučių niekas neredaguoja, todėl visos klaidos ir išlenda į viešumą“, – kalbėjo A. Teišerskis.
Pasak jo, jeigu nori pamatyti „gyvą“ lietuvišką kalbą, nereikia net kišti nosies į užsienio lietuvių forumus – pakanka pažiūrėti lietuviškus TV kanalus. Kai kurie jų, pasibaigus programai, leidžia muzikinius vaizdo įrašus, o žiūrovai siunčia žinutes ir ieško pažinčių. Ten dar ne tokių kalbos „perlų“ galima prisirankioti, o juk žinutes rašo žmonės, kurie iš Lietuvos net kojos nebuvo iškėlę.
„Todėl kalbant apie lietuvių raštingumą, reikėtų žvelgti ne tik į emigrantus, o kelti klausimą, kodėl kai kurie mokyklą baigę lietuviai taip ir neišmoksta taisyklingai rašyti, o tie, kurie buvo bent kiek pramokę – pamiršta“, – teigė A. Teišerskis.
Kitakalbė aplinka pakeičia tartį
Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėja Aida Janionytė įsitikinusi, kad jeigu vaikystėje ir paauglystėje išmokta rašyti taip gerai, kaip plaukti, yra susiformavę taisyklingos kalbos vartojimo įgūdžiai, tuomet be klaidų, tikėtina, žmogus rašys visą gyvenimą.
„Pavyzdys – mūsų išeivių besibaigiant karui karta. Kalbos vartojimą tuomet lėmė ir mokykloje gauti pagrindai, ir požiūris į lietuvių kalbą. Ar, kaip kalbėjo J. Brodskis, su savo kalba elgiamės taip rūpestingai, kaip su savo sąskaita banke, priklauso tik nuo mūsų pačių“, – teigė A. Janionytė.
Tačiau Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė dr. Renata Retkutė įsitikinusi, kad kitakalbė aplinka neabejotinai veikia gimtąją kalbą. Pasak jos, nevartojant kalbos kasdieninėse situacijose – nebendraujant su artimaisiais, draugais ar bendradarbiais, neskaitant ir negirdint lietuviškų žiniasklaidos priemonių, nuskursta žodynas, atrofuojasi gimtosios kalbos jausenai būdinga intuicija.
„Problema yra ne tik gramatiškai netaisyklinga kalba, bet ir lietuvių kalbai nebūdingų gramatinių konstrukcijų vartojimas – tiesioginiai užsienio kalbos vertiniai. Tenka pastebėti, kad ilgiau užsienyje pragyvenusių lietuvių tartis taip pat pakinta. Tiesiog kalbos aparatas adaptuojasi prie skirtingos fonetinės aplinkos“, – kalbėjo R. Retkutė.
Atsakomybė tenka tėvams
Jeigu suaugę lietuviai į kitakalbę aplinką atsineša mokykloje ar universitete įgytas gimtosios kalbos žinias, tai jaunoji karta šių žinių arba apskritai neturi, arba jos yra labai menkos. Todėl naivu tikėtis, kad svečiose šalyse užaugę lietuvių vaikai mokės taisyklingai lietuviškai rašyti.
Dažnai atsakomybė už lietuvių kalbos puoselėjimą primetama užsienio lituanistinėms mokykloms. Šiuo metu tokių mokyklų yra apie 203, jose mokosi apie 8 tūkst. mokinių. Tačiau lituanistinėse mokyklose vaikai lietuvių kalbos vidutiniškai mokosi 1–2 valandas per savaitę, kai tuo tarpu jų bendraamžiai Lietuvoje – 4–5 valandas.
„To tikrai nepakanka, kad vaikai įtvirtintų kalbos įgūdžius. Būtina savarankiškai dirbti namuose – skaityti lietuvišką grožinę literatūrą, su tėvais rašyti laiškus ar diktantus. Už jaunosios kartos kalbos ugdymą vienareikšmiškai yra atsakingi tėvai. Jeigu jie nesistengs bendrauti lietuviškai, ignoruos vaikų „atšalimą“ kalbos atžvilgiu, ar juo labiau skatins net ir namuose kalbėti svetima kalba, joks lituanistinis švietimas nepadės“, – įsitikinusi Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Bando užbėgti problemai už akių
Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaitė taip pat neabejoja, kad užsienio lietuvių aplinka neraštingumą dar labiau skatina. Emigrantai ima rašyti kliaudamiesi žodžių skambesiu, o lietuvių kalbos rašybos taisyklės pradeda prarasti galią. Tai leidžia spėti, kas laukia ir mūsų pačių Lietuvoje.
„Išvykusių lietuvių kalba svetimkalbėje aplinkoje greičiau patiria kitų kalbų poveikį, ima kisti. Mus Lietuvoje tas poveikis pasiekia kiek vėliau, tad nagrinėdami tuos išeivijos kalbos procesus, galime kartu galvoti, kaip jiems užbėgti už akių“, – kalbėjo R. Miliūnaitė.
Pasak jos, taip buvo su pokario išeivijos JAV lietuviškomis pavardėmis ir vardais: jie pastebimai pradėjo anglėti, moterų pavardės pasidarė nelinksniuojamos (Aldona Žvirblis ir pan.), o į žodyną įsiliejo naujų angliškų skolinių srautas. Į Lietuvą tai atkeliavo tik po maždaug 40–50 metų, kai atgavus nepriklausomybę lietuviams atsivėrė anglakalbis pasaulis.