Kuomet lankėmės gimtinėje ir kartu su daugiatūkstantine minia prieš mūsų krepšininkų varžybas Šiaulių arenoje bei legendinėje Kauno sporto halėje giedojome Tautinę giesmę ir iš širdies gelmių kartu su visais tautiečiais šaukėme „Mes už Lietuvą“, mūsiškiai už Atlanto ruošėsi ne mažiau svarbiai misijai „irgi už Lietuvą“ Portlande.
Pasitelkę į pagalbą porą „legionierių“ iš Meksikos ir Rusijos, daugumoje Vašingtono ir Oregono valstijose apsigyvenusių tautiečių dvyliktukas įtemptai rengėsi 34-ajam tradiciniam Portlando bėgimui, kuris visuomet vyksta rugpjūčio mėn. pabaigoje.
Prieš daugiau nei 3 dešimtmečius pradėtame organizuoti pusantros paros 198 mylių (318,65 km) maratoniniame bėgime nuo Mt. Hood viršukalnės iki Seaside-OR Ramiojo vandenyno pakrantės šiemet antrą sykį paeiliui startavo „Lituanica“ – šitaip lietuvių suburtą komandą dar 2013-aisiais Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą metinių proga pakrikštijo Portlando Lietuvių Bendruomenės apylinkės pirmininkė Ingrida Misevičienė.
Na o šiemet prie užjūryje gyvenančių Nemuno krašto atstovų prisijungė 2 dideli sporto entuziastai iš Lietuvos – orientacinininkai Rima ir Rolandas Bačkiai, savo atosotogas Šiaurės Vakarų pakrantėje suderinę su „Hood to Coast“ bėgimu.
Nors metų pradžioje maratoninėje estafetėje Oregone buvo pasišovęs dalyvauti ir „geležinis“ ugniagesys Aidas Ardzijauskas, pastaruoju metu visus savo gerbėjus stebinęs, atrodytų, virš žmogaus galimybių ribos bėgte įveiktais atstumais nuo Los Andželo iki Niujorko bei balandžio mėn. laimėtu 10 dienų ultramaratonu „Didžiojo obuolio“ mieste, vilnietis atidėjo savo ketinimus iki sekančio karto... o jo atlaisvinta vieta „Lituanica“ ekipoje itin apsidžiaugė šiuo metu San Francisco–Kalifornijoje gyvenantis buvęs kaunietis Romanas Zontovičius, paskutiniu momentu prisijungęs prie šiauriau esančių savo žemiečių.
Nedaug trūko, kad ištisus metus besitreniravusių bėgimo entuziastų svajonė būtų neišsipildžiusi – virš tūkstančio komandų po 12 narių suburiantis maratonas rugpjūčio 28-osios išvakarėse susilaukė netikėto varžovo: visą vasarą saulėtomis dienomis Portlandą džiuginusi gamta staiga subjuro, danguje susikaupė švininiai debesys, o prie jūros pakilo 112 km per valandą siekiantys savo kelyje viską naikinantys vėjo gūsiai.
Organizatoriai atšaukė įprastai Seaside prie finišo linijos paplūdimyje numatytus renginius, baigiamąjį koncertą, tačiau bėgimas nuo kalno šlaito link vandenyno penktadienio popietę vis tiek prasidėjo...
„Rungtynės įvyks bet kokiu oru“ – dar vaikystėje puikiai įstrigusio atmintin čekų detektyvinio filmo apie futbolą pavadinimas ilgokai sukosi galvoje ir „Lituanica“ bėgikų komandos kapitonei Ingai, kuriai teko ne tik sunkiausias maratono etapas – virš 10 kilometrų įkalne, bet ir „geriausias“ oras.
Bluosto per visą naktį nesudėjusi lietuvė paryčiui lyg per sapną matė ir vis tebekylantį prieš pat akis kalnagūbrį, ir nuo jo nusiridenančius įvairiaspalvius žaibus, ir pagonių dievą perkūną, na ir permirko ligi paskutinio siūlo.
Tačiau ne tik ilgiausios distancijos, bet ir keisčiausio estafetinio bėgimo pasaulyje epitetą seniausiai užsitarnavusio žymiausio Portlando maratono dalyvė jau antrąmet nė nemirktelėjus už kelių dienų prie starto linijos stotų ir vėl.
Kaip ir beveik 13 tūkstančių kitų pamišusių bėgikų iš 36 šalių, visų 50-ties Amerikos valstijų, vos per vieną dieną paskelbus sekančių metų „Hood to Coast“ registraciją, pasirašančių paskutinį rugpjūčio mėnesio savaitgalį ramų poilsį šeimoje iškeisti į siurrealistinį pusantros paros linksmai kuoktelėjusių žmonių pasaulį.
„Tokio renginio neteko matyti niekur kitur“, – vienu balsu tvirtina abu nuo 12-13 metų amžiaus aktyviai sportuojantys vilniečiai – profesionalia gide Lietuvoje ir kitur Europoje dirbanti Rima ir jos vyras, Swedbank turto vadybininkas Rolandas, „šis maratonas pasižymėjo fantastiška visame kame aplink pulsuojančia energija, tūkstančių dalyvių entuziazmu ir savanorių, norinčių padėti maratonininkams, geranoriškumu.
Mūsų beveik vien lietuviška komanda džiugino puikiu vidiniu klimatu, susiklausymu tarp visų narių, o Amerikos lietuviai labai nustebino savo patriotizmu, organizuojamų renginių gausa ir draugiškumu.
Tikrai norėtume sugrįžti ir sudalyvauti tokiame unikaliame bėgime ir vėl kada ateityje“.
Kol Inga, Millana, Giedrė, Rima, Rolandas, Kantas, Rytis, Vilmantas, Romanas, Andrejus, taip pat jiems talkinę „legionieriai“ Javier iš Meksikos bei totorė Svetlana iš Rusijos kovojo su nuovargiu ir „vijosi“ sau iš anksto nusistatytą 28 val. 30 minučių „Hood to Coast“ maratonino estafetės laiko ribą, šeštadienio popietę Šiaurės Amerikos Fizinio Auklėjimo ir Sporto Sąjungos atstovai „Lituanicos“ laukė vejuotame pajūryje su iš anksto paruoštais proginiais medaliais.
Netrukus paplūdimyje pasirodė paskutinį etapą bėgusi Giedrė Babarskienė, kurią pasitiko nuo pat ryto savanore Seaside su savo draugu Deividu dirbusi dukra Agnė. Vadinasi, galime būti ramūs – Portlande trispalvė plevėsuos dar ne vieną dešimtmetį, o spalvingai išprotėjusiame „Rožių“ mieste bėgikų būryje tikrai sutiksime ir lietuvius.