Originalūs architektūriniai sprendimai ne tik puikiai pritapo kelių mėnesių kūdikį auginančios poros kasdieniame gyvenime, tačiau patraukė ir Jungtinėje Karalystėje leidžiamo įtakingo architektūros žurnalo „Houzz“ dėmesį.
Kaip prisipažino pats P. Žakevičius, suprojektuotas šeimos būstas architektui atvėrė ne tik naujas šeimyninio gyvenimo erdves, tačiau tapo ir puikiu karjeros postūmiu. Dabar architektas sulaukia kaip niekad daug pasiūlymų sukurti svajonių erdves kitiems.
− Lina ir Pauliau, papasakokite, kas jus atvijo į Jungtinę Karalystę.
− Baigiau teisės studijas, ir atrodė geras laikas važiuoti pasižmonėti. Į Jungtinę Karalystę atvykome 2005-ųjų vasarą. Paulius po dviejų savaičių susirado darbą architektų studijoje, taip ir likome. Pirmuosius kelerius metus gyvenome Vakarų Anglijoje, Herefordo miestelyje, o į Londoną išsikraustėme 2007-aisiais.
Tiesą pasakius, mintis išvažiuoti kilo spontaniškai. Ilgai nesvarstėm, tiesiog pasirodė geras metas, abu neturėjome aiškių ateities planų. Neplanavom, kuriam laikui liksime – metams, penkeriems ar dešimčiai. Tiesiog ieškojome iššūkių.
− Įsikūrėte greitai, ir tai turbūt buvo jūsų sėkmės pradžia. Juk paprastai čia naujakuriai taip greitai neįsitvirtina. Sekėsi visur ir visada?
− Pirmąjį darbą Jungtinėje Karalystėje susiradau gana netikėtai ir tikrai labai greitai. Tik atvykę į Herefordą vaikštinėjom kaip turistai. Vienoje gatvėje pamatėme architektų biurą ir pasibeldėm.
Duris atidarė pora architektų. Smagiai su jais pasišnekėjome ir po savaitės gavau pirmąjį darbą. Su abiem architektais labai susidraugavome. Buvome tarsi trijų kartų atstovai: Colinui 60, Lorraine – 40, o man tuo metu buvo 24-eri. Bendrą kalbą radome ne darbe – kartu leisdavome ir laisvalaikį. Tuo tarpu Lina rado darbą advokatų kontoroje. Taip likome miestelyje dvejiems metams.
− Tada iš Lietuvos išvykote pirmą kartą?
− Linai tai buvo pirmas kartas, o man jau antras. Tiesa, pirmasis nebuvo toks sėkmingas, tačiau gana juokingas.
Visa tai vyko dar prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą. Gavome pasiūlymą aplankyti Londoną. Kiek pamenu, kai kurie tikrai planavo nuvykę bandyti pasilikti. Turėjome vykti autobusu, viskas atrodė neblogai. Kelionę organizavo ponia, kuri nuolatos siųsdavo visokios naudingos informacijos apie lankytinas vietas Londone.
Kelionės dieną visi susirinkome sutartoje vietoje. Laukėm laukėm, o autobuso kaip nėr, taip nėr. Taip ir neatvažiavo. Po kokių 20 skambučių minėtajai poniai supratome, kad kažkas ne taip. Paaiškėjo, kad ta ponia yra policijai žinoma aferistė, tiesiog taip apgaudinėjanti naivius žmones. Aišku, pinigų už kelionę taip niekada ir neatgavom.
− Papasakokite apie savo pirmąjį būstą Jungtinėje Karalystėje. Jį susirasti turbūt nebuvo paprasta?
− Lina: Miestelyje kur gyvenome, buvo labai mažai nuomojamų būstų. Visos agentūros reikalavo, kad Jungtinėje Karalystėje būtume pragyvenę bent trejus metus. Praktiškai nebuvo įmanoma nieko išsinuomoti.
Paulius: Papasakojau apie šitą absurdą darbe, ir Lorraine (Pauliaus kolegė, aut. past.) suorganizavo kambarį savo sesers name. Pasirodo, ji kaip tik ieškojo naujų nuomininkų.
Kol patys įsigijome butą Londone, teko pagyventi ir pas draugus, ir nuomotis.
Tikėjomės, kad pradžioje reikės dalytis namus su kambariokais. Netgi Vilniuje Lina gyveno bendrabutyje, o aš – nuomojamame studentiškame bute su daugybe kambariokų. Todėl po studentiškų gyvenimo sąlygų Lietuvoje čia viskas atrodė visai šauniai ir gražiai.
− Pagyvenę ir įsitvirtinę, nusprendėte įsigyti nuosavus namus. Koks kelias buvo iki dabartinio svajonių būsto?
− Nuo pat pradžių norėjome erdvės, kurioje galėtume įgyvendinti savo idėjas. Specialiai ieškojome neremontuoto, prastesnės būklės buto. Iš esmės mums nebuvo svarbu, kuriame Londono rajone gyventi. Prioritetai buvo kiti. Daugiau dėmesio kreipėme į kainą, rajono reputaciją.
Pradėjus buto paieškas paaiškėjo, kad mūsų norus įgyvendinti nėra jau taip paprasta. Pirmiausia dėl to, kad dauguma parduodamų butų jau buvo suremontuoti, o mums tai visiškai netiko.
Internete skelbimus sekėme kelis mėnesius. Mūsų būsimųjų namų skelbimą matėme ne vieną kartą, tačiau vis kažkaip praleisdavome pro akis. Butas buvo pardavinėjamas ilgą laiką, ir vis nesėkmingai.
Vieną dieną pagalvojome, kad galbūt šį parduodamą objektą reiktų apžiūrėti gyvai. Iš karto supratome, kad tai − labai neblogas variantas. Nuotraukos neatspindėjo realybės. Kai apžiūrėjome butą ir išėjome į lauką, ant lankstinuko iškart Linai puoliau su pieštuku piešti, ką jame būtų galima padaryti.
Išgriovėme seną virtuvę ir tualetą. Tai mums leido „pasiskolinti“ šiek tiek erdvės, tad pastatėme priestatą. Sukurta nauja erdvė visiškai pakeitė iki tol buvusį standartinį buto išplanavimą, atsirado daugiau šviesos. Miegamieji liko buto pradžioje, o gyvenamoji erdvė persikėlė į galą ir tarsi susijungė su sodu. Toks sprendimas taip pat sukūrė tylesnę, privatesnę gyvenamąją erdvę.
− O Lina irgi norėjo imtis projekto?
− Oi, ką jūs! Lina − viso šio projekto iniciatorė (juokiasi, – aut. past.). Dvejus metus interjero žurnalus ir tinklaraščius skaitė.
Situacija buvo tokia: kas įperkama – mums nebuvo patrauklu ar tinkama, o kas gerai padaryta – per brangu. Supratome, kad norime kažką kurti, įgyvendinti savo idėjas, o ne permokėti už kieno nors kito įgyvendintus sumanymus. Jautėme, kad savo galvomis ir rankomis mūsų ateities būstui galime pridėti vertės.
Ieškojome vieno miegamojo buto, kuriame būtų galimybė sukurti du miegamuosius. Šiame name buvo du variantai: butas antrame aukšte, kuriame galėjome įsirengti palėpę, arba butas pirmame aukšte, kuriame galėjome statyti priestatą paaukodami dalį sodo.
Visas statybų procesas nuo projekto rašymo, leidimų gavimo iki finalo užtruko metus. Statybininkai buvo lietuviai, atliko puikų darbą. Net mūsų kaimynai, prancūzo ir britės porelė, negalėjo patikėti, kad dar taip būna − viskas laiku, viskas puikiai suorganizuota. Po šio projekto patenkinti likome visi.
− Lina, kokia buvo jūsų šeimos namų vizija? Kokie elementai, jūsų nuomone, yra būtini?
− Man svarbiausia – didelė, atvira ir kokybiška gyvenamoji erdvė, kurioje galėtume gaminti, ilsėtis, leisti laiką su svečiais. Kur visi šeimos nariai galėtų patogiai vienoje erdvėje būti kartu atlikdami skirtingus dalykus: vienas gali gaminti, kitas šalia skaityti, trečias žaisti. Norėjosi šviesios erdvės su dideliais langais, kurie tarsi sujungtų namus su gamta, t. y. sodu.
Mane žavi skandinaviška estetika − interjero detalės, natūralios spalvos.
Jau gerus metus, iki įsigyjant butą, domėjausi architektūra ir interjero dizainu. Iš mėgėjiškos pusės, aišku. Mūsų draugas iš Švedijos atveždavo interjero žurnalų. Šiais laikais interneto tinklaraščiuose, įvairiuose žurnaluose galima rasti begalę šaunių idėjų, kaip jaukiai įsirengti butą.
Dabar tai yra mūsų šeimos namai, juos kurti mums labai patiko ir sekėsi. Ir jau laukiame progos, kada galėsime realizuoti naujas idėjas.