Dalia, kuriai yra 49 metai, naktimis dirba bare, o dienomis tvarko kipriečių butus ir dar vežioja žmones iš ir į oro uostą. Ir nors kartais pamiegoti tenka vos kelias valandas, emigrantė sako dar niekada taip laimingai negyvenusi.
Kazlų Rūdoje Dalia paliko vyrą, butą ir sunkų darbą su Seimo nariu Petru Gražuliu siejamame koldūnų fabrike, kur dalį algos gaudavo vokeliuose. O čia, Viduržemio jūros saloje, pagaliau rado ramybę. Ir nors turtinga nesijaučia, pinigų netrūksta nei kasdienėms išlaidoms, nei pramogoms.
„Buvome pasiėmę kreditą butui pirkti. Tada prasidėjo vadinamoji krizė, ir mano alga sumažėjo tris kartus. Ruošiausi važiuoti į Angliją – šokolado fabriką. Bet agentūroje man pasiūlė viešbučio kambarinės [darbą] Kipre su apgyvendinimu, maitinimu ir pastovia alga. Pliusas – kad čia šilta“, – „Emigrantams“ pasakoja lietuvė.
Dalia savo vardu buvo pasiėmusi 10 tūkst. eurų būsto paskolą. Algos koldūnų fabrike staiga sumažėjo. Kito kelio, kaip emigracija, moteris neberado. Kad ir kaip stengėsi, niekaip nepavykdavo uždirbti daugiau nei tekdavo grąžinti bankui. Moteris sako, jog bendradarbiai bandė skųstis dėl nelegaliai mokamų algų, tačiau nuo to niekas nepasikeitė.
„Skambinome telefonu, pasakėme, kad mums moka nelegaliai pinigus, bet sulaukėme atsakymo – „tarkitės tarpusavyje“, – prisimena emigrantė. Oficialiai Dalia gaudavo tik minimalią algą, o visa kita, liaudiškai sakant – vokeliuose. „Vokelyje būdavo ir 1500, ir 1000, ir 2000 litų, kaip kas uždirbdavo“, – teigia lietuvė.
Vieną dieną Daliai trūko kantrybė. Ji suprato, jog už kelis šimtus litų keltis paryčiais ir visą dieną stovėti prie koldūnų – beprasmiška. Dėl krizės jai du mėnesius vėlavo sumokėti algą ir pasiūlė išeiti iš darbo, jei kas nors nepatinka. Dalia taip ir pasielgė – pasiėmė atostogų, o vėliau išėjo iš darbo.
Sprendimas išvykti iš Lietuvos nebuvo lengvas. Bet Dalia sako nė sykio nesigailėjusi. Palikus varginantį darbą, tik palengvėjo, o dėl bute, kurio skolas jau pati išmokėjo, vis dar gyvenančio sutuoktinio emigrantė irgi nesuka galvos.
Pasakiau, kad išskrendu. Aišku, buvo pykčio, priekaištų. Bet mano vardu buvo paimtas kreditas, ir man reikėjo jį atiduoti. Prastomis sąlygomis, su svetimais žmonėmis gyvendama Kipre, visą algą išsiųsdama į banką, per dvejus su puse metų padengiau kreditą“, – sako emigrantė.
Taupyti Dalia buvo pratusi, todėl, uždirbant ne tokią ir nedidelę algą, jai pavyko greitai grąžinti skolas. Oficialiai Dalia uždirbdavo 550 eurų. Visus juos ir išsiųsdavo. „Vienai daug nereikia. Be to, nemėgstu būti skolinga“, – sako ji.
Skolos jau išmokėtos, o Dalia net nežino, kaip jai priklausantis butas atrodo. Ten gyvena jos sutuoktinis. Norėtųsi sakyti, kad buvęs, tačiau oficialiai šeima vis dar neišsiskyrusi.
„Vyras mokėjo už paslaugas ir dabar moka, nes tame bute ir gyvena. Butas per pusę mums priklauso, bet, aišku, jis norėtų, kad aš mokėčiau už šildymą. Bet manęs juk ten nėra“, – svarsto Dalia.
„Vyrą turiu tik formaliai“, juokauja emigrantė. Paskutinį kartą jį matė prieš dvejus metus, kai lankėsi Lietuvoje. Ir kuo toliau gyvena Kipre, tuo rečiau pagalvoja apie Kazlų Rūdoje likusį savo vaikų tėvą.
Sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu Dalios vyras darbą turėjo, bet su dviem dukromis pragyventi iš vienos algos ir dar mokėti kreditą buvo neįmanoma. Moteris įsidarbino dėvėtų drabužių parduotuvėje, tačiau ten gaudavo vos 400 litų. Kas iš jų, jei bankui kas mėnesį reikia mokėti dvigubai tiek?
Ir išaušo diena, kai Daliai trūko kantrybė. Ji jautėsi jau viską išbandžiusi, ir niekas nepadėjo.
Iš pradžių moteris manė, kad keliaus į šokolado fabriką Anglijoje. Tačiau po to apsigalvojo: nusprendė, kad keliaus į Kiprą ir tvarkys viešbučio kambarius. Ir nors prieš tai niekada nematė nei palmių, nei šiltos Viduržemio jūros, kažkodėl neabejojo: Kipre jai patiks.
Į trečią pagal dydį Viduržemio jūros salą moteris atskrido patį vidurvasarį, kai, pakepinus saulei, termometro stulpelis kartais pakyla net iki penkiasdešimties laipsnių.
Kipro salos gyventojai garsėja mandagumu ir nuoširdžiu bendravimu. Dalia sako, kad ją labiausiai papirko ne nuo kalnų atsiskleidžiančios pasakiško grožio panoramos, ne žydra jūra ir šiltos žiemos, o žmonių gerumas bei pagarba, kurios Lietuvoje jai šitaip trūko.
„Tai požiūris į tave – šypsojimasis, sveikinimasis. Praeini pro parduotuvę, o jos savininkas tau visąlaik pasiūlo tai apelsiną, tai bananą. Paklausia, ar nereikia pagalbos. Visą laiką ryte pasisveikina, visą laiką – šypsena. Čia žmonės – labai šilti, ir pagarbą rasi bet kada. Tik reikia nebijoti prašyti, sakyti, kad tau reikia pagalbos. Jie jaučiasi reikalingi, kai ko nors jų prašai“, – apie Kiprą pasakoja lietuvė.
Už buto nuomą Kipre emigrantė moka vos 150 eurų per mėnesį. Būstas labai nedidelis: toje pačioje patalpoje – ir virtuvė, ir svetainė, ir miegamasis. Kadangi oras saloje dažniausiai puikus, užsisėdėti namuose nėra prasmės. Daug smagiau eiti prie jūros ar pakilti automobiliu į kalną, nuo kurio atsiveria nuostabios panoramos. „Nors gamta čia graži, miegoti po atviru dangumi nenorėčiau“, – sako Dalia. Ir šiame pasakyme juoko mažai, nes kartą iki nakvynės tiesiog paplūdimyje jai trūko nedaug.
„Draugė pasikvietė gyventi su ja žiemą, kad abiem būtų linksmiau. Bet paaiškėjo, kad ji ne viena nuomojasi butą. Tie kiti nuomininkai irgi parašė, kad atvažiuoja. Išėjo, kad automatiškai turėjau likti gatvėje – be pinigų, buto. Bet nėra tokios padėties, iš kurios nebūtų išeities. Tik reikia nebijoti sakyti, kad turi problemų“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja Dalia.
Tąkart nemalonią situaciją išsprendė beveik nepažįstamo žmogaus gerumas. Nuo to karto emigrantė nieko nebebijo. Ji net neabejoja: ištikus bėdai, anksčiau ar vėliau kas nors pasiūlys pagalbą.
„Tvarkydama vieno žmogaus butą prasitariau, kad grįžta kitas nuomininkas, ir aš lieku gyventi paplūdimyje. Jis sakė nenusiminti, žadėjo ką nors sugalvoti. Pašnekėjo su dabartiniu mano [buto] savininku, sako, kraukis daiktus ir gyvenk, nesinervink, nieko nereikės mokėti. Po kelių dienų paskambino tas savininkas ir pasiūlė padėti jiems tvarkytis bare, kol mano viešbutis atsidarys. Padėjau jiems tvarkytis, ir po kelių dienų man pasiūlė nuolatinį valytojos darbą“, – prisimena emigrantė.
Vyrą Lietuvoje palikusi moteris gyvena viena. Nuotaiką jai kasdien pakelia gėlėmis apsodinta terasa bei dvi katės priklydėlės – Tabita ir Čiučiundra. „Kone kiekviena į salą atvykusi lietuvė susiranda kiprietį“, – pasakoja moteris. Tačiau Dalia – laisva. Ieškoti antrų pusių nėra laiko, be to, ir reikalavimai – daug didesni nei anksčiau.
Man jau ne 20 metų. Noriu, kad su žmogumi sietų kažkokie bendri interesai, kad grįžus namo nebūtų tylima. Kol kas čia tokių dar nėra. Visi manęs klausia – kaip dar neištekėjau už kipriečio. Atsakau, kad visi normalūs yra arba vedę, arba ne tos pakraipos. Arba tiesiog dar negimė mano išrinktasis, ir tiek“, – patirtimis dalijasi emigrantė.
Moteris turi iš viso tris darbus. Viename iš jų – tranki muzika, laisvai besiliejantys kokteiliai, atsitiktinės pažintys. Naktys čia tikrai audringos. Tačiau Daliai linksmybių beveik netenka. Ji sukasi šio baro virtuvėje, o lankytojams išsiskirsčius, tvarkosi. Šį sezoną baru emigrantė itin didžiuojasi, nes pati jį išdažė.
„Galima sakyti, aš visą barą renovavau, išdažiau. Visi žiūrėjo, nes kipriečiams dažanti ir laipiojanti kopėčiomis moteris – kažkas nerealaus, jų moterys to niekada nedaro. Jos nežino, kaip teptuką laikyti. Tuo užsiima vyrai, nes tai laikoma vyrišku darbu. O lietuvė atvažiavo ir parodė, kad tą patį gali daryti moteris“, – pasakoja laidos „Emigrantai“ pašnekovė.
Kitą dieną, kai baro lankytojai ilsisi, Dalia dar vežioja keleivius į oro uostą ir atgal, be to, tvarko kipriečių namus. „Kol kas dirbu, bet, jei nebenorėsiu, bet kada dalies krūvio galiu atsisakyti“, – sako jau septynerius metus emigracijoje praleidusi lietuvė. Palyginti su pirmaisiais mėnesiais Kipre, Dalia jaučiasi kone turtuolė.
Kipras – rojus tam, kas pasirengęs sezoniniam darbui. Turistų minios atkeliauja gegužę. Tada barai lūžta nuo lankytojų, viešbučiai vos spėja registruoti atvykėlius, o naktį gatvės primena klubus – tiek daug čia būna žmonių. Vėlyvą rudenį vakarėlis užsidaro. Kipriečiai ilsisi ir skaičiuoja per sezoną uždirbtus pinigus. Tada orai atvėsta, kurortai nurimsta, o tūkstančiai sezoniniam darbui atvykusių užsieniečių grįžta namo. Tie, kas planuoja saloje pasilikti ištisus metus, ieško nesezoninio darbo, o jei randa, labai džiaugiasi, nes tokie darbai čia nesimėto.
Deja, kambarinės darbas viešbutyje buvo kaip tik sezoninis, ir Daliai netrukus teko ieškotis naujo. „Kipre tai įprasta“, – sako Dalia. Ilgainiui, visi prie tokio gyvenimo įpranta.
„Tame viešbutyje išdirba du mėnesius. Paskui susiradau dar vieną viešbutį, ten dirbau mėnesį ir visą naują sezoną – 6 mėnesius. Vėliau po truputį pradėjau tvarkyti kipriečių butus. Taip ir išsisukau“, – pasakoja emigrantė.
Ne vienas Kipre sutiktas lietuvis sakė, kad darbą saloje, net sezonui neįsibėgėjus, susirasti labai lengva. Jeigu moki angliškai ir rusiškai, viešbučių ir barų vadovai laukia išskėstomis rankomis. O jei dar randi vietą, kur gali dirbti ne tik vasarą, o ištisus metus, belieka tik ją išsaugoti. Pavyksta ne visiems. Kipre – daug pagundų. O žinodami, kaip lengvai galima susirasti kitą darbą, ne visi darbuotojai elgiasi atsakingai. Bet tik ne Dalia. Baro savininkas lietuvę labai gyrė. Sakė, kad tokios darbščios moters dar niekada nėra sutikęs.
Lig šiol naktinio darbo Dalia niekada nedirbo. Penktą dešimtį baigianti moteris tikina, kad per daug nepavargsta. Tuo labai sunku patikėti, nes be naktinių pamainų populiariame bare, ji turi dar du nemažai laiko atimančius užsiėmimus.
„Turiu du butus, kurių nenoriu atsisakyti, nes tai – geri pinigai, pažįstami žmonės. Savininkai duoda raktą, nes žino, kad mėgstu dirbti, kai bute tuščia“, – sako lietuvė.
Už valandą tvarkymo Dalia gauna dešimt eurų. Priklausomai nuo ploto ir šeimininkų įpročių, kiekviename bute ji apsisuka per dvi tris valandas. Tai – papildomas uždarbis, iš kurio net pavyktų pragyventi.
Dalia – atvira. Ji nesitikėjo, kad, išvykusi į užsienį būdama tokio amžiaus, sugebės pritapti. Tačiau jai pavyko. Netrūksta nei darbų, nei draugų. Viso to kaina – miegas.
„Miegu 4–5 valandas, daugiausia – 6 valandas. Žinau, visi sakytų, kad tai kenkia sveikatai, bet Kipre to greičiausiai užtenka. Lietuvoje buvau miegalė, galėdavau miegoti po 12 valandų, miegas buvo šventas dalykas. O dabar visai užtenka“, – tikina emigrantė. Moteris sako, kad neišmiegotas valandas atperka dėkingų žmonių šypsenos ir, žinoma, pinigai.
Vis dėlto saulė, jūra, oro temperatūra, net šalčiausią mėnesį retai nukrentanti žemiau penkiolikos laipsnių – visa tai, kaip ir pinigai, Daliai neatstoja svarbiausių jos gyvenime žmonių – dviejų jos dukrų ir anūko, kurį moteris matė vos porą kartų.
Ar grįš Dalia į Lietuvą? Bent kol kas ji negali atsakyti. Nes nors Lietuvos ir ilgisi, čia jaučiasi daug laimingesnė nei kažkada, kai dirbo koldūnų fabrike. Kartais emigrantei atrodo, kad ją labiau myli ne tėvynė, o šalis, kurioje gyvena dar tik septynerius metus, bet jaučiasi geriau nei namuose.
Išdirbusi Kipre šešis mėnesius, kitus šešis mėnesius Dalia gauna 60 proc. atlyginimo sudarančią bedarbio pašalpą. Jos teigimu, svetima valstybė savo darbuotojais rūpinasi labiau nei Lietuva.
„Jei gaunu 1000 eurų algą, man, kaip niekur nieko, moka 600 eurų pašalpą ir neklausia, ar ieškausi darbo, ar neieškau, kodėl neieškau“, – apie savo požiūrio priežastis sako lietuvė.