Kai prieš penkerius metus mirė Daivos Vėliuvienės vyras, ji buvo sutrikusi, nebežinojo, kaip toliau tvarkytis su savo gyvenimu, kaip auginti du tuo metu dar besimokiusius vaikus ir išlaikyti ūkį. Visą gyvenimą save vadinusi patriote, ji niekada negalvojo, kad galėtų išvažiuoti.
Daiva Vėliuvienė
© Stop kadras

Ir vis dėlto gyvenimas ją nuvedė į Islandiją. Kaip Daiva prisipažįsta „Emigrantams“, išvyko ne tik tam, kad užsidirbtų, bet ir kad užsimirštų.

Šiuo metu Daivos namai – Islandijos sostinė Reikjavikas. „Turėjau vieną draugę, kuri gyvena čia, Islandijoje. Kurį laiką nebendravome ir būtent po vyro laidotuvių, per Kalėdas, ji paskambino pasveikinti [su šventėmis] ir sužinojo, kad likau našle. Tada pasakė – Daiva, dumk pas mane“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.

Daiva sako, kad iki tol ji kreivai žiūrėdavo į tuos, kurie lengva ranka viską mesdavo ir išvykdavo, galvodavo, kad jie renkasi lengviausią kelią, o ji galinti ir pakentėti.

„Mažai pinigų turėjome, vyro neįgalumo pašalpos mums tikrai neužteko, jis gaudavo 500 litų, bet kainuodavo vaistai. [...] Aš dirbau mokyklos valgykloje, po to – valytoja mokykloje, nes man reikėjo laisvo grafiko – vyras turėjo tokią ligą, kad reikėjo prižiūrėti“, – pasakoja moteris.

Jautėsi per sena naujovėms

Daug kartų atsispyrusi draugės įkalbinėjimams išvykti, po vyro mirties į šį pasiūlymą pažiūrėjo kitomis akimis.

Daiva sako, kad dėl savęs vienos niekada to nebūtų padariusi, jai užteko ir to minimumo, kurį gaudavo, tačiau jautė, kad yra atsakinga už vaikus ir turi išvykti dėl jų gerovės.

„Norėjau, kad vaikai turėtų tai, ko aš neturėjau, kad daugiau pasiektų. Be to, aš gal ir pabėgti norėjau, nes per penkerius metus palaidojau savo tėvus, uošvius“, – svarsto emigrantė.

Visą gyvenimą kaime Šilalės rajone praleidusiai Daivai ten buvo saugu, tad ji bijojo ką nors keisti. Labiausiai dėl to, kad jautėsi per sena naujovėms ir nemokėjo jokios užsienio kalbos, išskyrus rusų.

„Todėl sakydavau, kad užsienis jauniems. Kur tu gali važiuoti būdamas 50 metų, nemokėdamas kalbos. Aš labai bijojau, bet paskui draugė man pasakė, kad įmanoma susikalbėti netgi rusų kalba. Šiek tiek gaudžiausi ir angliškai, bet dabar visiškai pamiršau, nes pradėjau truputėlį kalbėti islandiškai“, – sako Daiva.

Kaip Lietuvoje ir įprasta, daugelis penkiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių linkę save nurašyti, jaučiasi netinkami keisti darbą ar ko nors naujo mokytis. Daiva galvojo taip pat. Tačiau jos vaikai ragino nestovėti vietoje.

„Vaikai visada buvo už permainas, nes jie žinojo, kad esu judri, kad prisitaikysiu, o man pačiai buvo skaudu palikti vaikus, juolab kad atvažiavusi į Islandiją neturėjau interneto, neturėjau pažįstamų – na, vieną draugę, pas kurią ir prisiglaudžiau. Aš jai labai dėkinga, kad mane pakvietė, surado darbą, pas ją pagyvenau beveik mėnesį, po to šalia išsinuomojau butą, o vėliau persikrausčiau čia“, – pasakoja Daiva.

Nervino lėtas islandų tempas

Gavusi pasiūlymą atvykti pas draugę į Islandiją, Daiva per 4 savaites išsipardavė visą ūkį. „Pardaviau ūkį, viską susitvarkiau ir per 4 savaites išvykau į Islandiją. Jeigu būčiau ilgai mąsčiusi, galbūt ir nebūčiau išvažiavusi“, – mano Daiva ir kartoja, kad labiausiai ją skausmas draskė dėl to, kad Lietuvoje palieka vaikus, nors jie buvo nebe mažiukai.

Daiva Vėliuvienė
Daiva Vėliuvienė
© Stop kadras

„Jūs neįsivaizduojate, kiek ašarų išliejau čia per tuos pusę metų – tiek nebuvau visą gyvenimą verkusi. Kamavo ilgesys – kiekvieną dieną norėjau žinoti, ką jie veikia, kaip jie laikosi, o neturėjau interneto, neturėjau kompiuterio. Po pusės metų nusipirkau kompiuterį, išmokau internetu naudotis. Truputėlį pamokino sūnus prieš išvažiuojant, nes sako – mama, jei kalbėsi telefonu, prakalbėsi pusę pinigų. Jis man parodė, kaip naudotis „Skype`u“, o „Facebooką“ susikūriau tik čia“, – „Emigrantams“ pasakoja Daiva.

Atvykusi į Islandiją lietuvė po savaitės pradėjo dirbti senelių namuose: „Tai mano pirmoji darbovietė. Ten dirbau valytoja, o po to gavau darbą poliklinikoje.“

Daiva sako, kad lietuviai, palyginti su islandais, temperamentu panašūs į pietiečius. Mes greiti, mėgstame pasikarščiuoti, galime ir santykius garsiai pasiaiškinti. O štai islandai – visiška priešingybė. Prie to ji ilgai pratinosi.

„Iš pradžių, aišku, nervina. Islandų tempas labai lėtas, iškart tą pajutau. Aš visada sukuosi greitai – čia padirbi, ten pavalai. Yra toks potraukis vis bėgti namo, nes aš buvau įpratusi – nudirbi darbą ir bėgi namo. O jie – ne: mąsto, sėdi, laukia. Darbo laikas paskaičiuotas pagal islandų tempą, nes aš dirbu 5 valandas viename objekte, o kitame – 4 valandas, bet galiu susitvarkyti su tuo darbu per 3,5 valandos.

Aš net gavau pylos nuo vienos moters, sako – baik čia skubėti, nes per tave kitiems žmonėms nubrauks valandas. Dabar jau mokausi ir aš dirbti lėčiau. [...] Čia nėra jokio streso – galima atsigerti kavos, suvalgyti pyragėlį, visada pakvies, visada pavaišins“, – pasakoja Daiva.

Iš pradžių dirbusi pavieniuose objektuose, dabar Daiva dirba didelėje personalo nuomos kompanijoje. Iš savo vadovų ji gauna nurodymus, kokias įmones reikia išvalyti. Kuo daugiau užsakovų – tuo didesnis jos atlygis.

„Dabar turiu tris – banką, draudimo kompaniją ir parduotuvę. Tris dienas dirbu po 7 valandas, o dvi dienas – po 10 valandų per dieną. Dabar jau nesunku: žinau darbo specifiką, priemones, šiek tiek susikalbu, ypač kas su darbu susiję. Dabar mano viršininkė – lenkė, aš su ja kalbu rusiškai. Nors ir islandiškai jau šiek tiek gaudausi. Tik islandai mėgsta pajuokauti ir aš norėčiau suprasti, ką jie sako,
aš nemoku atsakyti – tas man sunkiausia“, – sako Daiva.

Iš profsąjungų sulaukia didelės pagalbos

„Emigrantų“ kūrybinę grupę pakvietusi pasidairyti po vieną iš savo valomų objektų, Daiva sako, kad čia jaučiasi kaip namie. Vienos didžiausių Islandijos draudimo kompanijos darbuotojai mūsų tautietę vadina savo biuro siela.

„Prieš tris mėnesius buvau susilaužiusi pirštus ir turėjau nedarbingumo lapelį, tai, kai grįžau į darbą, radau saldainių, vyno ir atvirutę, kurioje parašyta – kaip mes tavęs pasiilgome, kaip tavęs laukėme. Paskui išėjau padėkoti, tai atsistojo abi salės. Žinokite, aš pasakoju – man šiurpai eina“, – jaudulio neslepia lietuvė.

Daiva kasdien į darbą eina su dideliu užsidegimu ir šypsena. Vadovai mato jos atsidavimą, todėl vis stengiasi palepinti: „Viršininkai pasakė – mes norime jai duoti pietus, nes ją laikome savo žmogumi, nors aš priklausau visai kitai organizacijai.“

Lietuvė teigia didelės pagalbos sulaukianti ir iš aktyviai Islandijoje veikiančių profsąjungų. Joms priklausantys darbininkai gauna nemažai nuolaidų ir lengvatų.

„Profsąjungos turi labai didelę įtaką. Pavyzdžiui, eini pas gydytoją – tai surenki per metus tam tikrą sumą pinigų ir gydymas yra mokamas, surenki tam tikrą sumą ir tau didelės kompensacijos.

Prieš išvažiuodama į Islandiją buvau virtusi su dviračiu, buvo iškrypusi nosies pertvara, dar atsirado randų. Atvažiavau į Islandiją ir man tai pripažino kaip ligą, padarė dvi operacijas. Aš dėkinga profsąjungai, nes jie man padengė 75 procentus tos operacijos sumos“, – pasakoja Daiva.

Moteris taip pat džiaugiasi, kad jai apmokama 75 proc. islandų kalbos kursų kainos, ji gali išsinuomoti vasaros namelį lengvatinėmis sąlygomis: „Už 100 eurų galiu visą savaitę praleisti vasaros namelyje, pailsėti išvažiavus į kalnus. Galima pasirinkti bet kurią Islandijos vietą.“

Islandija – viena brangiausių ne tik Europos, bet ir viso pasaulio šalių. Kad ir kiek čia uždirbtum, turtingas vis tiek nesijausi. Tą, vos čia atvykusi, suprato ir Daiva. Ji žino, kad, norėdama nors kiek susitaupyti, turi pasispausti. Štai kodėl taip kukliai gyvena – kambarys labai mažas ir įrengtas pusrūsyje.

„Tai – 9 kv. m kambarys, kuriame yra ir virtuvė, ir miegamasis, ir svetainė. Visai atsitiktinai radau šitą kambarį, jis buvo pigiausias – iš pradžių mokėjau 450 eurų, bet kaina kiekvienais metais kyla. [...]
Dabar euro [ir Islandijos kronos] santykis yra daug geresnis negu tuomet, kai atvažiavau. Anksčiau dirbau 14 valandų ir gaudavau euro atžvilgiu tą patį, kaip ir dabar, kai dirbu tik 9 valandas. Dabar daug geriau ir aš galiu sau daugiau leisti“, – atskleidžia Daiva.

Tačiau dalis moters uždirbtų pinigų nuolat keliaudavo į Lietuvą. „Pirmiausia susimoki už būstą, pasilieki maistui, nusiperki autobuso bilietą ir siunti vaikams. Pirmais metais abu vaikai mokėsi – dukra 11 klasėje, paskui 12 klasėje, o sūnus irgi studijavo. O paskui pagalvojau, kad aš vis tiek dviem vaikams niekaip negalėsiu studijoms uždirbti, nes Islandija nėra ta šalis, kad galėtum užsidirbti milijonus. Tai, kai dukra baigė 12-tą klasę, sutarėme, kad ji atvažiuos čia metus padirbti. Jai šalis patiko ir ji liko čia – jau 4 metai“, – pasakoja Daiva.

Moters sūnus irgi buvo atvykęs, tačiau sugrįžo atgal į Lietuvą: „Porą vasarų irgi dirbo čia, bet grįžo toliau studijuoti. Jis – Lietuvos patriotas.“

Į žydrąją lagūną – kiekvieną savaitę

Islandijoje lietuvė atrado ypatingų pramogų. Vietoj baseino ji nuolat lankosi vienoje labiausiai turistus Islandijoje traukiančių vietų – žydrojoje lagūnoje. Tai natūraliai trykštančios karštosios versmės. Vanduo šiame įspūdingame vandens telkinyje visada būna maždaug 38 laipsnių šilumos ir sakoma, kad jis turi gydomųjų galių. Štai kodėl Daiva taip mėgsta čia būti: „Aš važinėju į mėlynąją lagūną, turiu metinį abonementą. Du kartus per savaitę važiuojame.“

Linksma ir darbšti lietuvė Islandijoje sulaukia daug vyrų dėmesio, gauna komplimentų, tačiau širdies draugo dar neturi: „Manęs svetimos tautos vyrai nedomina, nežinau, kodėl. Aš esu plepi, man reikia kalbėti, man sava tauta vis tiek artimesnė, aš neįsivaizduoju šalia savęs svetimos tautos žmogaus.“

Daiva sako, kad jau mielai grįžtų į Lietuvą, nes sūnus mokslus bebaigiantis, pinigų tam pakako. Tačiau dabar atsirado kitas tikslas – reikia užsidirbti savo pačios pensijai.

„Dabar turiu kitą tikslą – užsidirbti pensiją, tai reikia bent 10 metų padirbti Islandijoje“, – sako Daiva.

Ar tikrai svetimame krašte ištvers dar 10 metų, Daiva nedrįsta spėlioti, nes vos kas nors ima kalbėti apie gimtinę, jai pradeda kauptis ašaros: „Aišku, pasiilgstu namų. Kartais atsikeli ir [galvoji] – taip norėčiau prabusti savo kieme, kaime, išeiti ant žolės ryte. Kai šią vasarą reikėjo išvažiuoti [atgal į Islandiją], vėl išvažiavau su ašaromis.“

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

www.lrt.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kaip „Brexit“ sužlugdė sėkmingą verslą (8)

Kente bankrutavus dešimtmečius gyvavusiai žemės ūkio bendrovei, be darbo palikusiai pustrečio...

Musulmonų dvasininkas atskleidė, kuo „Islamo valstybė“ vilioja jaunus Europos musulmonus (31)

Europoje surengti trys nauji teroristiniai išpuoliai. Praėjus kelioms valandoms po to, kai per...

Sukčiavimo schemų TOP 10 (5)

Nuo trumposios žinutės iki netikrų sąskaitų, nuo apgaulingų investicijų iki tapatybės...

Iš atostogų – ne tik su gerais įspūdžiais, bet ir su nemaloniomis odos ligomis

Iš atostogų kartais parsivežami ne tik geri įspūdžiai, bet ir odos ligos . Gydytoja...

Orai: vasara pasiduoda (26)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

Grikių pudingas – tobuliems veganiškiems pusryčiams

Grikių ir chia sėklų pusryčiai , paruošiami iš vakaro, yra tikrai neįtikėtinas atradimas....

3 milijardų apyvartą valdančios bendrovės prezidentė: pinigus pradėjau uždirbti vos 12 metų (34)

Iš Glazgo kilusi Allison Kirkby – nedidutė, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė – valdo...

„Celtics“ ir „Cavaliers“ įvykdė grandiozinius mainus: K. Irvingas keliasi į Bostoną (4)

Vėlyvą naktį iš antradienio į trečiadienį Lietuvos laiku NBA lygą supurtė didžiausi šios...

Šeši kūno riebalų tipai: ką reikia apie juos žinoti?

Nepaisant to, ką bando įteigti jus žavinčios dietos ir dėmesį prikaustančios antraštės, ne...