Tai, ką rado Kipre, pranoko visus lūkesčius. Į rojų panašioje saloje, kurioje nesunku rasti svajonių darbą, ji sutiko ir savo svajonių vyrą. Apie visa tai jauna moteris ir papasakojo „Tiesai“.
– Dovile, pradėkime nuo pradžių: kaip atsidūrei Kipre ir kaip sekėsi su juo susipažinti?
– Į Kiprą atskridau 2009-aisiais, kai birželį atsiėmusi universiteto diplomą nutariau, kad prieš ieškant nuolatinio darbo būtų labai smagu pakeliauti, įgyti įvairios gyvenimiškos patirties ir tiesiog pažinti kitą šalį. Jau paauglystėje svajojau kuo daugiau keliauti, tad net per daug nesvarsčiau, kai buvusi klasės draugė, jau gyvenanti saloje, pasiūlė atvažiuoti ir man. Nusipirkau bilietą į abi puses, lapkritį jau turėjau būti Lietuvoje ir pradėti ieškoti „normalaus“ darbo. Daug apie salą nežinojau, tad prasidėjo naršymo internete maratonas: perskaičiau visus straipsnius, patarimus, peržiūrėjau šimtus nuotraukų ir su vis augančiu pasitenkinimu laukiau kelionės. Jūra, smėlis, saulė, palmės, miestelis, vadinamas antrąja Ibiza... Atrodė, kad geriau ir būti negali.
– Kaip ir daugelis jaunų žmonių iš Lietuvos – vykai ieškoti darbo. O ką iš tiesų radai Kipre? Papasakok pirmuosius įspūdžius – nustebimus ir keistenybes.
– Kiekviena diena Kipre buvo svajonės išsipildymas: būti kitoje šalyje, kitoje kultūroje, visiškai kitoje gamtoje, tarp visiškai kitokių žmonių. Troškus karštis pasitiko vos išlipus iš lėktuvo, atrodė net sunku kvėpuoti. Buvo naktis, o jaučiausi kaip karščiausią vasaros dieną Lietuvoje. Kita diena buvo tokia, kokią ir įsivaizdavau: pėdas deginantis smėlis, žydras, skaidrus ir šiltas jūros vanduo, palmės, mažos, aukštos ir storos, driežai, šmirinėjantys krūmuose, daugybė žmonių ir dar didesnė įvairovė kalbų. Nuostabu!
Kultūrinio šoko patirti neteko, nors kipriečiai labai skirtingi žmonės. Tie, su kurias susidūriau pirmaisiais metais, pasirodė per daug dėmesio skiriantys nešvankybėms, atsainiai dirbantys bet kokį darbą, neskubantys ir nuolat vėluojantys bei mėgstantys tarti paskutinį žodį. Vėliau jau „įpratau“ ir žinojau: jeigu sako, kad viskas bus padaryta po dviejų valandų, tai rezultato reikia tikėtis po 2 dienų. Viskas vyksta „siga siga“ (graikiškai – iš lėto).
Tačiau man sunkiausia buvo priprasti ne prie vėluojančių ir gana kategoriškų žmonių, o prie didžiulių ir šlykščių rudų tarakonų, lakstančių gatvėse, butuose. Taip pat nustebino namų panašumas: visi keturkampiai, smėlio spalvos, nei šiokie nei tokie... Per kelerius metus gyvendama Kipre Galėčiau ant rankos pirštų suskaičiuoti, kiek gražių namų mačiau per tuos kelerius metus Kipre. Daug kur šiukšlynas, ir ne tik dėl turistų, bet ir vietiniai meta viską kur papuola. Ant kiekvieno kampo parduotuvėlės, vadinamieji „peripterai“. Jei Lietuvoje viename kaime rasi 1 ar 2 parduotuves, tai čia tokio pat dydžio kaime jų bus daugiau nei 5.
– Kipras dažnai įsivaizduojamas kaip turistų rojus. Atrodo, kad ir tu manai panašiai. Gal vis dėlto tai susikurtas įvaizdis?
– Kipras yra puiki vieta atostogauti: orai nuostabūs, vanduo švarus, paplūdimiai gražūs. Pirmaisiais metais tikrai atrodė kaip rojus, tačiau vėliau pakeliavusi supratau, kad yra kitų, geresnių ir vertesnių aplankyti vietų. Pirmiausia, Kipre – brangu. Antra, man čia trūksta istorinių, archeologinių vietų. Čia labai daug bažnyčių, bet visos maždaug vienodos, o jų vadinamosios pilys yra paprasti keturkampiai statiniai. Gamta visoje saloje panaši, jokių upių, ežerų, o kalnai, sakyčiau, vidutiniai. Mums, lietuviams, nebuvusiems kalnuose, pirmas įspūdis neblogas, bet labai aikčioti tikrai nėra dėl ko. Vis dėlto bent kartą atvažiuoti verta: panardyti nuo uolų, aplankyti tradicinius kaimus, paragauti vietinio maisto, vyno. Miestelis, kuriame gyvenu aš, žinomas kaip linksmybių centras: čia pilna restoranų, barų, klubų, aludžių, kavinių, karaokės barų, „after party“ vadinamų vietų. Gali linksmintis nuo pat ryto pradedant kelione į vakarėlį pliaže ar laive iki kito ankstaus ryto, kai apie 6 val. ryte užsidaro paskutiniai barai. Vidurvasarį barų gatvė tokia pilna, kad net sunku prasilenkti su žmonėmis, kai kurie tiesiog šoka ir geria gatvėje.
– O kokios uždarbio ir pragyvenimo galimybės Kipre?
– Sąlygos geresnės nei Lietuvoje, tačiau tikrai ne tokios geros kaip kitose lietuvių pamėgtose šalyse (turiu omenyje Norvegiją, Angliją ar Airiją). Čia gali gyventi, mėgautis ir truputį pasitaupyti, bet turtingas tikrai netapsi. Manau, čia atvažiuoja ir vėliau sugrįžta tie žmonės, kurie nori ne tik užsidirbti, bet ir pasimėgauti naktiniu gyvenimu, jūros teikiamais malonumais. Aišku, daug kas priklauso ir nuo to, kur dirbi: jeigu viešbutyje, dažniausiai ten arbatpinigiai nėra geri, tačiau baruose jie gali viršyti ir atlyginimą.
– Kokius dar darbus, be minėtojo, teko dirbti Kipre ir kaip jų ieškojai?
– Dabar dirbu padavėja. Bet kuo ilgiau esu Kipre (Ayia Napoje), tuo darbą susirasti lengviau. Čia visi vieni kitus pažįsta, tad jei dirbi gerai, tereikia pasakyti, kad ieškai darbo, ir iškart sulauksi pasiūlymų. Paskutiniu metu visi pageidauja, kad mokėtum šnekėti rusiškai, tad net jei turi tik rusų kalbos pagrindus, darbą susirasi tikrai lengvai. Ir tokį, kokio nori.
– Jei Lietuvoje galėtum dirbti tai, ką dirbi Kipre, ar būtum vykusi į Kiprą?
– Dažnai manoma, kad turistinėse šalyje viskas kainuoja brangiau, nes taikomasi prie poilsiautojų, turistų. Kaip yra Kipre?
– Taip, visiška tiesa – kurortiniuose miesteliuose viskas brangiau, netgi kainų skirtumai tarp parduotuvių, esančių 10 metrų viena nuo kitos gali būti stulbinantys. Tikriausiai, tai natūralu ir suprantama, juk kiekvienas pasinaudotų proga užsidirbti. Be to, dauguma atvažiavusiųjų neskaičiuoja ir nesuka galvos dėl kelių eurų skirtumo. Bet netgi kurortiniuose miesteliuose sezono pradžioje ir pabaigoje kainos nukrinta arba būna įvairiausių akcijų. Norintiems sutaupyti tiesiog reikia daugiau kantrybės ir laiko beieškant gerų kainų – o jų tikrai yra.
– Kaip reaguoji į politikų kalbas, kad emigrantai išduoda Lietuvą? Ar nepyksti dėl to, kad būtent politikai nesugeba sukurti čia gero gyvenimo, ypač jaunimui?
– Neklausau tokių kalbų. Kiekvieno teisė pasirinkti, kaip ir kur gyventi. Bet nesutinku ir su nuomone, jog politikai nesukuria galimybių gerai gyventi Lietuvoje. Juk ne visi jauni žmonės išvyksta, yra tokių, kurie džiaugiasi gyvenimu Lietuvoje, turi mėgstamus ir gerai apmokamus darbus. Kad ir kur būtum, kad būtų gerai, turi stengtis ir dėl to dirbti. Mane labiau erzina paprastų žmonių pikti komentarai apie emigrantus. Atrodo, kad visi galvoja, jog visi išvykusieji dirba fabrikuose 24/7, gyvena vos ne bunkeriuose po 7 žmones kambaryje. Gal kai kurie taip ir gyvena, bet dauguma tikrai turi geras sąlygas. Mes, išvykusieji, nesakome niekam ir nebadome pirštais: ei, kodėl tu Lietuvoje, kodėl dar neišvažiavai? Tad kas suteikia teisę jiems smerkti mūsų poelgius? Dauguma pyksta dėl nemokamų mokesčių ir kad ant jų, likusiųjų, pečių krinta pensijų ir pašalpų mokėjimas, bet jei statistiškai palygintume, kiek jie sumoka mokesčių ir kiek išvykusieji atsiunčia pinigų į Lietuvą, skaičiai būtų labai netolygūs ir – emigrantų naudai.
– Su kuo sieji savo ateitį – su Kipru ar Lietuva?
– Kadangi mūsų su vyru darbai Kipre sezoniniai, žiemą grįžtame į Lietuvą, nuvažiuojame į Rumuniją aplankyti jo giminių ir vasarai vėl sugrįžtame atgal į Kiprą, daug kam atrodo, kad tai vėjavaikiška ir nestabilu, bet kol kas toks gyvenimas mums patinka ir tenkina. Grįžti į Lietuvą gyventi visam laikui nenorime, tačiau visada traukia sugrįžti, bet jau po kelių mėnesių ir vėl norime atgal į Kiprą. Laikas parodys. Tikiu, kad viskas gyvenime išsisprendžia savaime.