Šiauliuose gimusiai ir augusiai Emanuelai buvo 17-a, kuomet ji 2003 m. su tėvais ir jaunesniu broliu iš Lietuvos išvyko į Kanadą. Paauglei palikti Lietuvą ir draugus nebuvo lengva.
„Augdama žinojau, kad Šiauliai nebus mano paskutinė gyvenimo vieta. Ar tai buvo intuicija, ar tikėjimas... Visą gyvenimą žinojau, kad mes neužsibūsime Lietuvoje. Matyt, tėvai visą laiką norėjo kažko daugiau mums ir sau“, – pasakoja E. Pires.
Ji neslepia, kad mokykloje jautėsi šiek tiek pašiepiama, nebuvo iki galo suprasta. „Mano tėvai visą laiką matė, kad neįtilpau į rėmus. Visą laiką buvau menininkė, buvau kitokia, atrodžiau kitaip: mažutė, vadindavo „coliuke“. Būdama klasėje, kur visos manekenės, aukštos, laibos, jaučiausi mažytė. Sakydavo, kad man mama košės neduoda“, – prisimena pašnekovė.
Emanuelos teigimu, ji jautėsi menininke, todėl dalis ją laikė „priplaukusia“. „Buvau šiek tiek ekscentriška, tėvai augino mane, kad esu talentinga, gabi, apdovanota. Visą laiką norėjau dainuoti, šokti, būti maža žvaigždute. Neturėjau kur reikštis – tik vidurinėje mokykloje. Tačiau čia manęs nesuprato. Galbūt žmonės matė, kad esu kitokia. Mane versdavo pasijusti prastesne už juos. Visą laiką norėjau gauti gurkšnį vandens virš šitos pilkos masės, tačiau mane visą laiką tuoj pat nutempdavo į tą pačią pilką masę“, – kalbėjo E. Pires.
Visgi Šiauliuose ji surado nišą – „Saulės“ radijuje pradėjo vesti laidą moksleiviams. Mergina radijuje praleido porą metų. Čia jai buvo įskiepyta meilė žurnalistika, čia ji pajuto saviraiškos ir kūrybinę laisvę.
Emanuela iki šiol pamena matematikos mokytojos išsakytus priekaištus. „Niekada nemokėjau matematikos. Mano matematikos mokytoja pasakė: „Emanuela, tavo smegenėlės nėra taip išdirbtos“. Ji man taip pat sakė pamiršti apie universitetą ir tai, kad kažkur šiame gyvenime eisiu. „Tūpkis, višta, tūpkis, nepasieksi nieko. Tu, mažute, eisi į niekur – šluosi gatvę, nes nemoki matematikos“, – matematikos mokytoją cituoja žurnalistė.
Tuo metu jai puikiai sekėsi dalykai, kuriuose nėra skaičių.
Kulinarija nukonkuravo žurnalistiką
Kanadoje E. Pires baigė vidurinę mokyklą, įstojo į Toronto universitetą studijuoti žurnalistikos. „Kanadoje nėra tokio dalyko kaip studentavimas – čia yra studijavimas. Studijų metai nebuvo lengvi – tai buvo adaptacija prie naujos šalies, kalbos, buvo kultūrinis šokas“, – pasakoja lietuvė.
Emanuelai patiko vietinės Toronto istorijos, įvykiai ir lakstymas su diktofonu. Tačiau antram kurse ištekėjus, jai pabudo moters instinktas – norėjosi būti pavyzdinga žmona. Emanuela suprato esanti gera kulinarė – gaminti maistą tapo nauja jos aistra.
„Kai vyras grįždavo namo, galėdavau būti jam paruošusi penkis patiekalus. Aistra kulinarijai pradėjo pamažu išstumti aistrą žurnalistikai. Nebebuvo įdomios vietinės istorijos, nebebuvo įdomu, kur važiuoja gaisrinės – pasidarė įdomu, kas vyksta mano laboratorijoje – virtuvėje“, – prisimena pašnekovė.
Dvejus metus Emanuela praleido namuose: pradėjo domėtis prancūzų virtuve, ėmė mokytis prancūzų kalbos ir kulinarijos specialiose mokyklose. „Po tų dvejų metų atsirado emocinė krizė – žinojau, kad noriu būti kažkuo daugiau nei namų šeimininkė, nei tik, tarkime, gražaus ir daug pasiekusio vyro žmona“, – sako Emanuela.
Tėvų raginama, po dvejų metų ji grįžo ir baigė sustabdytas žurnalistikos studijas.
Moka gaminti viską, tik ne cepelinus
Patekimą į televiziją Emanuela vadina laimingu atsitiktinumu. Vieną dieną ji nusprendė norinti turėti savo kulinarinę laidą. Šis noras sutapo su studijų praktika, kurią ji atliko vietiniame Toronto TV kanale „Rogers TV“, matomame Toronte ir jo priemiesčiuose.
Po praktikos Emanuela liko dirbti prodiuserio asistente vienoje žinomoje gyvenimo būdo laidoje. Čia ji buvo atsakinga už kulinarinę rubriką, į kurią kviesdavo restoranų virtuvių šefus.
„Kartą paklausė, ar pati norėčiau tiesioginiame eteryje vesti šią rubriką. Kodėl ne?“, – prisimena Emanuela. Jos pasirodymai eteryje vis dažnėjo. „Toje pat televizijoje susipažinau su kulinarinę laidą „Home Cookin'“ rengiančiu prodiuseriu. Kai vedėja išėjo, pasiūlė dalyvauti laidos vedėjų atrankoje. Dalyvavau ir po kurio laiko pasiūlė vesti man“, – pasakojo lietuvė.
„Home Cookin'“ anonsas:
Laidą „Home Cookin'“ ji veda antrąjį sezoną. Per šį laiką gerokai ūgtelėjo triskart per savaitę rodomos laidos reitingai. „Tai vienas mylimiausių šou mūsų kanale. Ši laida ne tik apie maistą ir kulinariją, bet ir paprastus žmones. Aš einu į žmonių namus, mes tiesiog gaminame ir kalbamės apie jų istorijas. O Toronte tokių istorijų daugybė“, – sakė Emanuela, kurią žiūrovai jau pažįsta gatvėje, banke, restorane.
Vis dėlto lietuviško patiekalo gamybos Emanuela iki šiol TV žiūrovams nedemonstravo. „Turiu prisipažinti: aš galiu pagaminti bet ką, ko tik jūsų širdis užsigeis, tačiau nemoku nė vieno lietuviško patiekalo. Gaminti cepelinų Emanuela nemoka“, – juokiasi pašnekovė. Ji pasakoja dažnai užsigeidžianti lietuviško maisto – šaltibarščių, cepelinų ar plokštainio. Tada tenka vykti į svečius pas mamą.
E. Pires – ne tik TV laidos vedėja. Ji apie kulinariją rašo įvairiems leidiniams. Kartą jos sukurtas receptas spausdintas žurnale „Playboy“.
Apie lietuvius: nedraugiški, užspausti, pavydūs
Emanuela pasakoja į Kanadą atvykusi su įskiepytu jausmu, kad nieko nepasieks. Tačiau Kanadoje, pasak jos, buvo įvertintas ir grožis, ir iškalba. Čia ji patikėjo, kad gali pasiekti visko, ko nori.
„Lietuvoje, kai buvau jauna, jaučiausi žemės centras. Gyvenimas mane išmokė, kad tai netiesa. Gyvenimas mane padarė šiek tiek kuklia – nebesu išsišokėlė, kokia buvau Lietuvoje. Išmokau būti kuklesnė, nuoširdesnė, stengiuosi visą aroganciją pakeisti pozityvumu, meile žmonėms“, – pasakojo pašnekovė.
Į Lietuvą ji buvo grįžusi maždaug prieš penkerius metus. Šiauliuose Emanuelai į akis krito paprasti dalykai. Pavyzdžiui, aptarnavimas parduotuvėje: pardavėjos žiūri kreivai, jei nieko neperki. Taip pat jai Lietuvoje bendrauti su žmonėmis buvo sunkiau nei Kanadoje: ten žmonės gali užkalbinti bet kur.
„Lietuvoje mes nedraugiški, užspausti, pavydūs. Aš taip pat lietuvė, net kartais dabar savo gyvenime jaučiu pavydą. Tai normali žmogiška emocija, bet Lietuvoje tai per daug išvystyta. Nenoriu jausti, kad žmonės man visą laiką pavydi, nenoriu gyventi, statyti būstą ir žinoti, kad kaimynas bus nelaimingas, nes pas mane bus geresni langai arba kad aš geriau apsirengusi“, – lietuvių charakterio ypatumus apibūdina Emanuela.
Pašnekovės teigimu, Lietuva turi potencialo keistis, bet turės praeiti dar daug metų, kol tai įvyks. „Mes nenorime keistis – sakome, kad tokie esame. Manau, tai tingus galvojimas. Tačiau galime pasikeisti – nesame blogesni už kitus. Tiesiog mylime savo nelaimes, savo būdą“, – kalbėjo pašnekovė.
Emanuela pasakoja besididžiuojanti turėdama kitokį kultūrinį patyrimą, kitokį požiūrį į gyvenimą. Žmonės sunkiai patiki, kad ji iš Baltijos šalies – Emanuelos akcentas kanadiečiams atrodo prancūziškas.
„Nenoriu Lietuvoje nieko įžeisti, vis dėlto čia gimtinė, čia gimiau ir užaugau. Esu dėkinga už viską, ką šalis man davė. Lietuva mane užgrūdino, išmokė, kad ne kiekvienas žmogus gali būti tavo draugu, bet tuo pačiu yra žmonių, kurie bus su tavimi netgi tada, jei visas pasaulis nusisuks“, – kalbėjo Emanuela, kuriai Lietuvoje neįprastą vardą išrinko silpnybę retiems vardams turėjusi mama.