-Praėjo treji metai svetur. Ar nesigailite, kad išvykote iš Lietuvos?
-Aš pati sau esu lyg eksperimentas – kartais vykęs, kartais nevykęs, bet man patinka išbandymai ir nežinomybė. Nė vienos akimirkos nesigailėjau, kad išvykau. Gal kai kurie dalykai Lietuvoje lengvesni ar paprastesni, bet pernelyg gerai pažįstami.
Jums tapus naująja lietuvių bendruomenei Londone leidžiamo laikraščio „Infozona“ redaktore pasigirdo balsų, kad leidinys turėtų pasikeisti iš esmės. Ar pavyko įpūsti naujo vėjo?
-„Infozonai“ – šešeri metai. Aš joje dirbu beveik ketverius metus. Tad ne su manimi „Infozona“ prasidėjo, ne su manimi ir baigsis. Dėl pasikeitimų – taip. Keitėsi ir augo, bet tai buvo laikraščio pradžia, tad natūralu, kad jis darėsi storesnis, spalvingesnis, įdomesnis. Mano patirtis žiniasklaidoje, manau, turėjo įtakos „sustyguojant“ leidinį, renkantis temas. Bet tai yra bendras kolektyvo darbas, juk vienas žmogus iš esmės nieko negali pakeisti. Tiesiog taip sutapo, kad aš buvau reikalinga „Infozonai“. Lygiai taip pat kaip „Infozona“ – man.
Kokie jūsų pastebėjimai ir atradimai kalbant apie kultūrinį Londono gyvenimą, ką renkatės, kas jums svarbu?
-Kartais visą pusdienį sugaišti, kol peržiūri, ką galėtum pamatyti ar aplankyti savaitgalį. Ir susigriebi, kad kol peržiūri visus „Kas, kur, kada“ skelbimus, laiko patiems renginiams aplankyti beveik nebelieka. Kita vertus, čia viską reikia iš anksto planuoti, o tai papildomas vargas. Kas man itin patinka – į daugumą galerijų ir muziejų įėjimas nemokamas, tad tikras malonumas kartais be išankstinio plano užšokti, pavyzdžiui, į Nacionalinę galeriją keletui valandų ir tiesiog paslampinėti tarp paveikslų. O kiek dar lietuviškų renginių, apie kuriuos reikia parašyti. Tad kartais tiesiog mėgaujuosi leisdama tam tirštam kultūriniam srautui tekėti pro šalį, o pati einu kur nors pasėdėti po medžiu.
Imigrantai ne kvaileliai
-Kuo patraukli Anglija?
-Anglija patraukli visokio plauko imigrantams, ne vien lietuviams. Priežasčių daug. Viena svarbiausių, kad šioje šalyje imigrantams kaip pigiai darbo jėgai buvo sukurta palanki terpė. Atrodo, kad Didžiosios Britanijos valdžia gerą dešimtmetį, o gal ir daugiau galvojo, jog imigrantai kaip kokie kvaileliai dirbs sunkiai ir už mažą atlyginimą, o paskui važiuos atgal ten, iš kur atvyko. Bet ji apsiriko, nes imigrantai apsižvalgė, apsiprato ir netruko pajusti, ką jie gali iš šitos šalies išlupti legaliais ir pusiau legaliais būdais. Įdomūs procesai čia prasideda, bus ką stebėti.
-Kaip paaiškinti tai, kad žmogus, tėvynėje vos krutėjęs ir niekur nepritapęs, išvyksta svetur, susiranda darbą ir sukasi lyg bitė, galų gale net savo verslo imasi?
-Nemaža dalis, manau, tiesiog nenorėjo priimti Lietuvoje paplitusių pritapimo būdų, pradedant pataikavimu, baigiant kyšininkavimu. Bet tai nereiškia, kad tie žmonės neturi verslumo ar gebėjimo padaryti gerą karjerą. Kartais apima toks jausmas, kad jeigu Lietuvoje nepasiduodi įveliamas į mėšlą, tai jau laikyk save nepritapusiu, nes privalai drauge su visais pasivolioti, kad įgautum saviškių kvapo. Jeigu tokia sistema Lietuvoje nebūtų susiklosčiusi, gal ir tų „nepritapusiųjų“ būtų mažėliau, gal ir Lietuvoje jie kaip bitutės darbuotųsi.
-Traukia savi
-Sakoma, kad svetur atgimsta broliški, tautiški jausmai. Ar emigracija vienija žmones? O gal tai buvo būdinga tik pokario emigrantams?
-Čia įdomu. Viena vertus, mes bėgame vieni nuo kitų, vienas kitam patariame nuo „tų lietuvių“ laikytis kuo toliau, bet galiausiai vis tiek išeina taip, kad sukamės savųjų rate. Jei gimtadieniai, tai lietuviškame restorane, jei apsipirkti šventėms – į lietuvių parduotuvę, jei dantį suskaudo – pas gydytoją lietuvį. Gatvėje ar autobuse išgirdę lietuvių kalbą iš džiaugsmo ant kaklo vienas kitam nešokame, bet ilgėliau tarp nelietuvių pasitrynus atsiranda tas saviškių ilgesys. Apsikabinti susitikus ir vienas kitam pakštelėti į skruostą ar į abu – tikrosios tų socialinių pasibučiavimų taisyklės niekas nežino – vis labiau tampa įprasta ir tarp lietuvių, o jeigu kuris taip nedaro, akivaizdu, kad ką tik iš Lietuvos atvyko.
-Kokie kūrybiniai planai? Ar Lietuvos knygų lentynose pasirodys dar viena jūsų knyga? Jei taip, kokio žanro ir apie ką?
-Jautrus klausimas. Pagal manojo gyvenimo bangavimus atrodo, kad kaip tik artėja laikas knygai. Pastaraisiais metais vis pagalvodavau, ar nereikia prisėsti uodegą ir pažvelgti į šitą gyvenimą iš esmės, ne vien žurnalistiniu paviršiuku čiuožinėti. Ir draugai vis dažniau ėmė klausinėti – ar rašai, ką rašai? Ir dėl kažkokios lemties šį rudenį leidykla „Alma Littera“ susisiekė su manimi. Kažkas pozityvaus jau vyksta. Bet daugiau apie tai nepasakosiu.
Apstu tikėjimo
-Gal būdama svetur sutikote savęs vertą vyrą? Kokie gi tie anglų džentelmenai?
-Turiu draugą, kažkelintos kartos londonietį, su kuriuo įdomu pasivaikščioti po miestą. Londoną jis pažįsta nuo vaikystės. Kultūriniai mūsų interesai sutampa. Bet nežinau, ar jis yra manęs vertas vyras. Tiesiog mums pasitaikė susitikti ir mes mėgstame vienas kito draugiją.
Tam tikrai grupei žmonių įdomu, jei esi nestandartinė asmenybė, jei turi ką nors individualaus, savito, bet tai toli gražu ne visiems taikoma taisyklė. Žmonės čia labai sutrikę ir tas sutrikimas trukdo jiems užmegzti ir išlaikyti ilgalaikius santykius. Vartotojų kultūra čia taip smarkiai išsikerojusi, kad net ir tarpusavio ryšiai kenčia nuo to – dauguma ieško tokio draugo ar partnerio, su kuriuo būtų patogu, smagu leisti drauge laiką, tiesiog džiaugtis gyvenimu. Tai nėra blogai, tačiau to negana.
-Kažkada rašėte: „kiekvieno sielos rožė kada nors išsiskleidžia. Kartais per vėlai, prieš pat šalnas, kai žydėjimui nebelieka laiko, – vis vien bent trumpai akimirkai ji atveria savo nuostabų žiedą. Aš tuo tikiu. Ir tuo tikėjimu noriu dalytis“. Kiek šiuo metu jumyse tikėjimo ir žydėjimo?
Apstu. Tik ant padėklo nesu sukrovusi, atkišusi. Nevaikštau ir primygtinai nesiūlau. Yra dalykų, kurių tiesiog nereikia demonstruoti, kam reikia, tas atpažįsta.
Karjeros vingiai
Tauragės rajone Kazbarynuose gimusi prozininkė Zita Čepaitė baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
Penkerius metus dirbo Vilniaus aukštesniojoje kultūros mokykloje lietuvių literatūros dėstytoja. Nuo 1989 m. iki 1990 m. dirbo savaitraščio „Atgimimas“ priedo jaunimui „Aušrinė“ redaktore. Vėliau trejus metus dirbo savaitraščio „Atgimimas“ žurnaliste.
1993–1994 m. bendradarbiavo su Čikagoje leidžiamu mėnraščiu „Akiračiai“. Paskui aštuonerius metus Lietuvos televizijoje rengė autorines kultūros laidas „Ženklai“, „Kultūros spąstai“, „Menų faktūra“.
2003–2004 m. Z.Čepaitei paskirta Kultūros ministerijos stipendija pagal pateiktą projektą knygai apie Panevėžio moterų kalėjimą parengti.
1997 m. parašė scenarijų televizijos filmui „Pasaulio pabaiga repo stiliumi“, 1999 m. – scenarijų dokumentiniam filmui „Nepriklausomybės dešimtmetis: kultūra ir visuomenė“, 2000 m. – scenarijų dokumentiniam filmui „Lit-express“ apie traukinį, kuriuo per Europą keliavo per 100 rašytojų.
Išleido novelių rinkinį „Atšvaitas“, apysaką „Sekmas skausmas“, apsakymų knygą „Mano rožė. Tavo rožė“, romanus „Paulinos kelionė“, „Moters istorija“.
2007 m. emigravo į Angliją. Po neilgai trukusių darbo paieškų tapo Londone lietuvių kalba leidžiamo savaitraščio „Infozona“ redaktore.