2011 m., kai L. Kelpša internete rado darbo Anglijoje skelbimą, jam buvo vos 19 metų. Jo gimtajame mieste Lietuvoje galimybės buvo ribotos, o skelbime buvo siūlomos neblogos sąlygos – 250–350 svarų (apytikriai 355–470 EUR) alga per savaitę ir apgyvendinimas, tad jis paskambino duotu telefono numeriu ir pasikalbėjo su autobusų įmonės savininku Sauliumi. Po kelių dienų jis jau keliavo per Europą į Kentą. Vaikinas ir džiaugėsi, ir nerimavo, nes nežinojo tiksliai, koks bus jo darbas.
Jį paleido Meidstone, prie pastato, kuris išoriškai atrodė kaip tipiškas užmiesčio namas. Tačiau įžengęs pro duris vaikinas nustėro. Jis prisimena vaizdą, kurį išvydo: „Kiekviename kambaryje gyveno po kelis žmones, kai kurie jų miegojo ant čiužinių, patiestų ant grindų.“ Namas buvo perpildytas, nešvarus. Taip prasidėjo baisus dvylikos mėnesių darbo „DJ Houghton Chicken Catching Services“ laikotarpis.
L. Kelpša ir du kiti jo kolegos darbininkai apie savo patirtį papasakojo išskirtinai leidiniui „The Guardian“. Jie papasakojo, kad tapo smurto aukomis, ir vos atvykus jiems buvo pareikšta, kad jie turės atidirbti skolą. Darbininkai skundėsi, kad name, kuriame jie gyveno, buvo daug blakių, be to, kartais jie būdavo tokie alkani, kad valgydavo žalius kiaušinius.
Byla įeis į istoriją
Jie yra tarp šešių lietuvių darbininkų, kurie sukurs naują teisinį precedentą: padedami advokatų kontoros „Leigh Day“, jie iškėlė bylą įmonei ir jos vadovams, reikalaudami kompensacijų už vergišką darbą. Tai pirmas kartas, kai Didžiosios Britanijos bendrovei iškeliama byla už pažeidimus, susijusius su šiuolaikine vergove.
Įmonei iš netoliese esančio kaimo vadovavo vietos pora Darrellas Houghtonas ir Jacqueline Judge. Houghtonai artimai bendradarbiavo su lietuviu Ediku Mankevičiumi, kuris nuolat parūpindavo jiems migrantų.
Ši bendrovė tiekdavo darbo jėgą šimtams paukštininkystės ūkių visoje Didžiojoje Britanijoje, įskaitant didžiausias fermas, kurios tiekdavo kiaušinius garsiausiems prekybos centrams ir greito maisto tinklams.
Per pastaruosius 25 – 30 metų išsiplėtus paukštininkystės ūkiams, vištų gaudymo darbas tapo labiau specializuotas. Kai kuriuose ūkiuose auginama per milijoną paukščių, o vienas žmogus per valandą gali sugauti apie 6 tūkst. vištų. Tačiau tai turi būti daroma tamsoje, kad paukščiai išliktų ramūs. Sugautos vištos gali blaškytis, kapotis, draskytis, vemti ir tuštintis. Pagal savo pobūdį tai yra purvinas ir pavojingas darbas.
Užuot samdę darbininkus tiesiogiai, šiais laikais dauguma paukštynų naudojasi agentūrų darbo jėga. „DJ Houghton“ buvo viena iš vos kelių bendrovių, tiekusių vištų gaudytojus, ir jos darbininkų paklausa visada būdavo didelė.
Kartais jiems tekdavo dirbti mažuose ūkiuose. Juos veždavo iš Meidstono į Penzansą dėl vos dviejų valandų darbo ir tuomet parveždavo atgal į Meidstoną. Jiems būdavo mokama už pagautų vištų skaičių, o ne kelionei ir darbui sugaištą laiką.
Dažnai jiems būdavo liepiama ruoštis darbui ir sekmadieniais. Kelionėse iš vieno darbo į kitą jie galėdavo praleisti dienų dienas. L. Kelpša prisimena savaitėmis dirbdavęs po 120 valandų, per kurias būdavo vežiojamas po visą šalį iš vieno ūkio į kitą, be galimybės nusiprausti ar pavalgyti normalaus maisto. Jie galėdavo tik trumpam nusnūsti furgone, kol važinėdavo tarp paukštynų. Kartais jie net negaudavo pertraukėlių tualetui, todėl turėdavo nusilengvinti automobilyje.
„Niekada nežinodavome, kuriam laikui išvažiuojame. Mėgindavome dalytis maistu arba valgydavome žalius kiaušinius“, - sakė jis.
L. Kelpša buvo perkeltas į kitą namą Meidstone, bet niekas nepasikeitė. Blakės taip puldavo, kad vienas darbininkas nakvodavo sodo pašiūrėje.
Atvykę tapdavo skolininkais
36 metų Mindaugas Prokopas ir 60 metų Antanas Galdikas iš Klaipėdos į Didžiąją Britaniją pateko tokiu pačiu keliu, kaip ir L. Kelpša. Atvykus į Didžiąją Britaniją, darbininkams buvo pareikšta, kad jie yra skolingi 350 svarų už darbo paieškas ir kad ši skola bus išskaičiuota iš jų atlyginimo. Dar 40 ar 50 svarų buvo priskaičiuota už savaitės gyvenimą blakių knibždančiame name ir autobuso mokesčius iš Lietuvos. Taigi pirmąsias tris savaites jie apskritai negavo jokių pinigų.
Atlyginimai dažnai vėluodavo ir toks delsimas sumokėti pinigus būdavo naudojamas kaip baudžiamoji priemonė, pavyzdžiui, už alkoholio vartojimą laisvalaikiu ar neišplautą kavos puodelį, paliktą prie plautuvės. E. Mankevičiaus pajamos priklausydavo nuo darbininkų kaitos, kad galėtų paimti iš jų 350 svarų mokestį.
Visi trys lietuviai pasakojo darbo metu patyrę traumų, bet po jų negaudavo laisvadienių ar medicininės pagalbos.
L. Kelpša teigė, jog kartą dirbdamas ūkyje nukrito ir susilaužė šonkaulius, tačiau paprašęs atostogų gydymuisi iš E. Mankevičiaus sulaukė tik grasinimų, kad nedelsiant bus išmestas iš darbo be jokio užmokesčio.
Galiausiai po ginčų jam buvo suteiktos dvi laisvos dienos, bet jis buvo priverstas kviestis greitąją medicinos pagalbą, kai pajuto, kad nebegali kvėpuoti.
A.Galdikas pasakojo patyręs akies traumą, kai jam į veidą trenkėsi vieno narvo varteliai. M. Prokopas daugiaaukštėje narvelių fermoje gaudydamas vištas nukrito ir patyrė nebepagydomų nugaros sužalojimų.
Patyrė smurtą
Lietuviai taip pat pasakojo, kad buvo kontroliuojami bauginimais, grasinimais ir fiziniu smurtu. E. Mankevičius dresuodavo kovinius šunis, kuriuos kartais paleisdavo, kad jie apkandžiotų darbininkus ar sujauktų jų patalus. M. Prokopui per vieną konfliktą kitas prižiūrėtojas iš Lietuvos praskėlė lūpą, o L. Kelpša teigė gavęs smūgį, kai mėgino padėti kitiems dviem darbininkams, kurie mušami parkrito ant žemės.
Tačiau už fizinius šių kančių potyrius kur kas sunkesnės yra psichologinės pasekmės.
Vyrai jautėsi įstrigę spąstuose. Nemokėdami anglų kalbos ir nežinodami savo teisių, jie nežinojo, kur ieškoti pagalbos, ir bijojo, kad bus išmesti ir nebeturės darbo, jei kam nors pasiskųs. Jiems atrodė, kad kontroliuojamas kiekvienas jų gyvenimo aspektas.
„Tai tarsi vergovė. Tu esi kontroliuojamas, kontroliuojamas tavo miegas, tavo valandos, kontroliuojama viskas, ką turi. Praradau gebėjimą pasitikėti“, - sakė L. Kelpša.
Visi trys lietuviai oficialiai buvo pripažinti prekybos žmonėmis dėl išnaudojimo darbui aukomis. Darbininkų gelbėjimo procesas prasidėjo tuomet, kai jie kreipėsi pagalbos į Pilietinių patarimų biurą. Po poros mėnesių 2012 metais policija surengė reidus į Houghtonams priklausančius namus.
E. Mankevičius tuo metu buvo Lietuvoje ir prabėgus beveik trejiems metams Didžiosios Britanijos policija vis dar nori apklausti jį dėl šių įtarimų. Houghtonai buvo sulaikyti, bet kaltinimai jiems nebuvo pateikti. Vietos žiniasklaidoje jie tvirtino, kad yra nekalti ir kad šie kaltinimai yra nepagrįsti.
L. Kelpša šiuo metu dirba vienoje automobilių plovykloje Anglijos šiaurėje ir turi sužadėtinę britę. M. Prokopas yra bedarbis. A. Galdikas sakė negalįs dirbti.
Jam sunku susitaikyti, kad skriaudikai liko nenubausti. „Su mumis buvo elgiamasi kaip su vergais, o jie nesulaukė jokios bausmės. Aš neturiu šeimos. Visus ir viską praradau. Padėtis tokia, tarsi mes būtume nusikaltėliai“, - teigė jis.