– Nedaug žinau apie tave. Tik vis įkeliamos įdomios nuotraukos į „Facebook“ ir ten pat besikeičiantys statusai su dažna pradžia „on the way to...“ kažką šnibžda. Tad kaip prisistatytum žmogui, kuris tavęs nepažįsta?
– Dialogą pradėjome tau pastebėjus mano „Facebook“ statusą „on the way to...“ – rodos, tą snieguotą lapkričio vakarą buvo Londonas. Dabar taip pat esu „on the way“ – pakeliui į San Franciską. Jau kelinti metai vykstu į tą žavų miestą dalyvauti didžiausioje informacinių technologijų saugos konferencijoje ir parodoje „RSA Conference“.
Šis renginys skirtas dirbantiems srityje, kuri darosi vis svarbesnė, nes vis daugiau duomenų apie mus „plaukioja“ elektroninių duomenų erdvėje. Kur yra žuvų, ten yra ir žvejų, dažnai ir brakonierių. Vienas iš neteisėtų būdų užvaldyti svetimus duomenis ir vadinasi „phishing“ – žvejonė. Juokingas terminas, bet tikrai nejuokinga tiems, kurie patenka ant e. brakonierių jauko, savo duomenis – asmeninius, finansinius, verslo, sveikatos būklės – pateikę piktavaliams žvejokliams.
Taigi „RSA Conference“ yra vieta, kur susirenka e. brakonierių tramdytojai, interneto sanitarai bei tie, kuriems aktualiausia apsaugoti savo ir mūsų duomenis – vyriausybės, bankų, korporacijų IT saugos vadovai.
Tad iš dalies jau ir atsakiau į klausimą, ką veikiu gyvenime – darbuojuosi IT srityje, dalis veiklos susijusi su IT sauga, tačiau pagrindinė mano darbo sritis šiuo metu yra IT infrastruktūros ir procesų tobulinimas, efektyvumo gerinimas, kaštų mažinimas. Šiais klausimais konsultuoju klientus, kurie siekia pertvarkyti savo IT ūkį.
Na, o frazės „veidaknygėje“ – tuštybės apraiška, socialinis eksperimentas, tam tikra bendravimo forma su pažįstamais. Kaip sako senovės lietuviai – „keep in touch“ (šypsosi – aut. past.). „Veidaknygė“ yra mūsų laikmečio meduolis ir rykštė, aukso puodas ir Andoros skrynia... C‘est la vie (Tai gyvenimas – iš prancūzų k.).
– Iš to, kiek ir kaip fotografuoji, galima pamanyti, kad esi fotografas.
– Ir aš kartais sapnuoju, kad esu fotografas, bet atsibundu... (juokiasi – aut. past.). Nors sieloje – esu, man fotografija – ir įkvėpimas, ir poilsis, ir kūryba, kad ir kaip naiviai tai skambėtų. Kartais tai būna ir darbas, bet kol kas iš vestuvių ar renginių fotografijos gyventi nesiruošiu. Tiesa, lygiai po mėnesio turėsiu progos fotografuoti žavią jaunavedžių porą, kurti jų dienos fotoreportažą – reikės pateisinti jų pasitikėjimą.
Savo malonumui mėgstu fotografuoti gatvės kasdienybę, žmones natūralioje aplinkoje, jų emocijas, ryšį su aplinka, šmaikščias situacijas. Mane žavi ir architektūra, miesto ritmas, pastatų geometrijos sąskambiai, netikėti rakursai. Žinoma, būdamas gražioje gamtoje fotografuoju tai, ką matau aplinkui – norisi įamžinti, pasidalyti.
Atskira „liga“ yra pomėgis fotografuoti vairuojant – dažnai kur nors važiuojant ant kaklo kabo fotoaparatas, neretai vairui telieka viena ranka. Ši situacija yra viena iš nedaugelio, kuri pateisina automobilių su automatine pavarų dėže egzistavimą (juokiasi – aut. past.). Mėgstu žaisti ir mobiliųjų telefonų kameromis bei programomis, suteikiančiomis nuotraukoms įvairių efektų. Didelė dalis fotografijos proceso yra buvimas viduje vaiku – gebėjimas džiaugtis tuo, ką tenka matyti aplinkui kasdien. Rezultatas, žinoma, yra svarbus, bet kartais pats veiksmas atperka viską – ir sėkmę, ir klaidas. Be abejo, tai netinka vestuvių dienos reportažui (juokiasi – aut. past.). Nors ir pastaruoju atveju svarbu bendra nuotaika, ryšys su „kaltininkais“.
– Panašu, kad fotografija – labai į tave įaugęs hobis. Tad gal grįžkime prie darbo, apie kurį jau užsiminei, bet iki galo lyg visko ir nepapasakojai.
– Galėčiau pridurti, jog jau 20 metų dirbu ir akademinėje srityje – esu nemažai metų dėstęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete, su juo ryšiai išliko iki šiol. Taip pat teko dėstyti bei dirbti mokslinį darbą JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje. Pastarojoje neseniai praleidau trejus su puse metų, dalyvavau IT saugos tiriamojo projekto veikloje.
Taip jau susiklostė, kad dar būdamas studentas pradėjau derinti akademinę bei komercinę IT veiklą, toks stilius ir liko iki šiol. Stengiuosi išnaudoti kiekvieno iš šių „susisiekiančių indų“ privalumus, rasti būdų perkelti ir panaudoti gaunamą patirtį, darbuotis kūrybiškai. Kartais pavyksta (šypsosi – aut. past).
– Atrodo, esi tobulas šiuolaikinio mobilaus žmogaus pavyzdys. Toks gyvenimo būdas žavi. Tačiau kartu ar nėra sunkus, ypač kalbant apie artimuosius, šeimą?
– Esu labai netobulas šiuolaikinio homo sapiens (žmogus – iš lotynų k.) egzempliorius, darau nemažai klaidų, ne visada iš jų pasimokau. Siekis dirbti įdomų darbą, neplaukti pasroviui, ieškoti iššūkių natūraliai sąlygoja mobilumą – pasaulis šiais laikais nėra didelis, ir niekad nežinai, kur atsirasi. Prieš 11 metų bandžiau susieti savo veiklą su Olandija, bet atsidūriau JAV – vienas profesorius pamatė internete mano CV (paruošta buvo olandams) ir jam pasirodžiau įdomus. One crazy professor... (juokiasi – aut. past.). Taip išvykau dėstyti į Jungtines Valstijas.
Nuo to tolimo 1999-ųjų rudens teko pagyventi septyniose šalyse, darbo bei asmeniniais reikalais apkeliauti nemažai šalių, padirbėti įvairiose pareigose bei srityse. Dažnai kelionės yra būtinybė – darbo užduotys, renginiai, susitikimai, konferencijos. Neslėpsiu – keliauti mėgstu, dažnai nesvarbu ir konkreti kryptis ar miestas – žavi ir naujos, nematytos šalys, ir progos grįžti į „namais“ laikomus Londoną, Briuselį, Nicą ir, žinoma, Vilnių.
Turbūt tas fotografinis žvilgsnis ir nepraeinantis stebėjimasis daug kuo neleidžia nuobodžiauti. Pomėgis keliauti, vairuoti padeda atlaikyti kartais šiaip jau varginančias ilgas keliones. Kalbant apie artimuosius ir šeimą – daug veiksnių daro įtaką šiai gyvenimo sričiai, kelionės yra tik vienas iš jų. Turbūt svarbiausia yra bendri interesai, tarpusavio supratimas, žmogiškas ryšys. Natūralu, kad keliones tenka derinti prie asmeninių planų, ir atvirkščiai – šiuo metu kelionės yra vienas iš būdų palaikyti artimą ryšį.
– Kas nors, paskaitęs interviu, pavadins tave laimės kūdikiu: dinamiška karjera, galimybės keliauti, pažinti. Kaip pats vertini savo gyvenimą?
– Visi skaitėme pasakas apie šalį, kurioje teka medaus upės ir kviečia saldūs pyrago krantai. Tačiau realybė paprastesnė – kiekvienas gyvenimo stilius turi pliusų ir minusų. Žinoma, laikau save sėkmės kūdikiu – gyvenimas tikrai nešykšti man gerų progų ir galimybių, stengiuosi jas vertinti bei išnaudoti. Ne visada pavyksta.
Savo gyvenimo vertinimas – sudėtingas dalykas. Vienas protingas žmogus, kurį laikau savo mokytoju, yra pasakęs, jog pirma gyvenimo pusė yra skirta kaupimui, o antroji – dalijimui. Daug prasmės šiuose žodžiuose. Reikia įvertinti, kas sukaupta, kuo galėčiau pasidalyti ir kokiais būdais tai padaryti.
Atsakant tiesiai į klausimą – vertinu kritiškai. Tačiau tai atskira tema (šypsosi – aut. past.).
– Kiek tokiam mobiliam žmogui dar svarbu būti laikomam lietuviu, kalbėti su vaiku lietuviškai ir naujiems pažįstamiems piešti Europos žemėlapį, ant popieriuko paryškinant Lietuvos kontūrus?
– Lietuva ir identitetas man yra svarbu. Tiesa, nedalyvauju masiniuose ritualuose, formaliai nepriklausiau, nepriklausau ir nesirengiu priklausyti jokioms lietuvių bendruomenėms – tai vietos, kur marazmas veši ir keroja. Paskaičiau Olandijos lietuvių bendruomenės įstatus – toks įspūdis, jog jie rašyti sėdint viename iš Amsterdamo „coffee shop‘ų“, palaimingai mėgaujantis marihuanos legalumu. Tik poveikis, panašu, buvo ne atpalaiduojantis, o atvirkščias, tie įstatai primena sovietų armijos praporščiko samprotavimus apie kareivinių tvarką. Buvau tame „kurorte“ porą metų, neblogai pamenu lovų lygiavimo, pasitelkiant virvelę, auklėjamuosius žaidimus. Reikės kada padiskutuoti su ta publika, įtariu, kad bus panašiai linksma, kaip su Prancūzijos lietuvių bendruomenės lyderiais.
Štai įkandau. Palaima ir pilnatvė apėmė. Vienas iš tokio atvirumo pliusų – galima rasti bendraminčių. Tikrų. Ne tų, kurie iš mandagumo labinasi.
Nusakius, kokio lietuviškumo baidausi, būtų logiška paaiškinti, kokį lietuviškumą pats išpažįstu. Visų pirma, nelaikau savęs tikru emigrantu – gal todėl ir nostalgijos nejaučiu. Ryšys su Lietuva yra nuolatinis ir gyvas – draugai, seni ir nauji, profesinė veikla, lengvai pasiekiamos naujienos – visa tai leidžia neatitrūkti.
Visur, kur gyvenu ir dirbu, esu „proudly made in Lithuania, that tiny country just across the sea from Sweden, you know...“. Didžiuojuosi išsilavinimu, įgytu Vilniaus universitete – man buvo lemta mokytis ir dirbti kartu su neeiliniais žmonėmis. Didžiuojuos ir profesinės karjeros lietuviška pradžia – žinios bei patirtis, įgyta Lietuvoje, man leido be vargo gauti darbą ne vienoje svečioje šalyje. Dirbdamas kartu su MIT (Massachusetts Institute of Technology – aut. past.), Harvardo, Cornellio, Berkeley, Stanfordo auklėtiniais niekad nesijaučiau „mažesnis“.
Tad savo šaknimis didžiuojuosi, pagal galimybes žmonėms papasakoju ir paaiškinu apie Lietuvą. Nemažai vietų, kuriose dirbau, buvau pirmas ir vienintelis lietuvis, tad tekdavo ir tenka patenkinti kolegų smalsumą. Dažnai tai yra privalumas, žmonės geriau įsimena, atsiranda netikėtų bendravimo atspalvių. Tiesa, kartais tenka sutikti tokių „balvonų“, kuriems prisistatau „Adam from London“, kad nekvaršintų galvos savo klausimais „Lithu-what?“ ar „Little-what?“...
Tai čia tokia maža ambasadorystė – kiekvienas mūsų, gyvenantis ar besisvečiuojantis kitoje šalyje, galime ir turime pristatyti Lietuvą pasauliui. Turime kuo didžiuotis (čia aš ne apie krepšinį, alų ar cepelinus), ir reikia didžiuotis, žinoti savo vertę. Pasauliui nereikia saviplakos nukamuotų kompleksuotų paniurėlių – pasaulis vertina atvirą šypseną, orią laikyseną.
Kuo aš, negyvenantis Lietuvoje, prisidedu prie to, kad Tėvynėje būtų geriau? Atsakymas gan paprastas – palaikau profesinius ryšius su Vilniaus universitetu, perteikiu patirtį bei žinias informatikos specialybės studentams, vadovaudamas jų magistriniams darbams, kartkartėmis skaitydamas paskaitas, susitikdamas su kolegomis.
Prieš keletą metų teko dėstyti vieną kursą magistrantams Vilniuje, kai pats gyvenau Prancūzijoje – buvo daug skrydžių, daug entuziazmo ir energijos iš abiejų pusių, tad rezultatas išėjo puikus.
Kviesdavausi į Vilnių kolegas iš užsienio, ir ten pasikviesdavau dirbti VU studentų, buvo ir komercinių projektų su Lietuvos kolegomis, taip pat Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei tiriamųjų projektų veiklos. Statom tiltus kaip mokam. Štai ir šiandien susirašinėjau su senu pažįstamu, dirbančiu Lietuvoje, aptarėme tam tikrą projektuką, kuriame dalyvausiu.
Ne viskas rožėmis klota „ant Lietuvos“ – tą visi žinome, ir dažnai tenka susidurti su nekompetencija, siaurakaktiškais interesais, sovietinio palikimo reliktais. Pagal galimybes ir situaciją stengiuosi tai keisti. Tokios realijos, turime daryti namų darbus ir kurti Lietuvą kartu.
Džiaugiuosi, jog man tenka pažinti labai daug išskirtinių Lietuvos žmonių. Ypač džiugina veiklūs ir žinantys ko nori studentai, dialogas su jais labai naudingas ir dėstytojui. Vienu ar kitu būdu tie žmonės ženkliai prisidės prie „Lietuva 2.0“ projekto (šypsosi – aut. past.).
- Kai tiek daug matęs, aplankęs, gal jau sunkiai beįvardytum vietą, kuri vienaip ar kitaip nustebino?
Stebino ir stebina daugelis vietų. Namibija, Čilė, Argentina, Kosta Rika – tik kelios iš tokių šalių, kur tiesiog pritrenkia kvapą gniaužianti gamta. Labai įdomi šalis yra Libanas. Kartą keletui dienų nuskridau ten apsidairyti, nepaisant visų patarimų nesinuomoti mašinos, žinoma, išsinuomojau ir nepasigailėjau – mažoje šalyje tiek daug kultūrinių, religinių, gamtinių, istorinių bei architektūrinių sąskambių. Man pasisekė – viena libaniečių kilmės kolegė, su kuria dirbome Prancūzijoje, daug papasakojo apie šią šalį ir patarė, kur reikėtų nuvykti. Ir kur nereikėtų – taip pat (šypsosi – aut. past.). Iš jos pasimokiau, kaip reikia didžiuotis savo šalimi ir pristatyti ją kitiems.
O šiaip idėja keliauti į Libaną slidinėti mane buvo apsėdusi nuo 2003-iųjų, kai per CNN pamačiau Libano kalnų slidinėjimo reklamas.
Neslėpsiu, nusileidus nuo kalnų įdomiau vakaroti Beirute, nei su Austrijos „šniceliais“ bendrauti prie alaus. Paslidinėti Libane neteko, nors galimybę turėjau – pagailėjau laiko, įdomiau buvo apžiūrėti pačią šalį. Nustebino publika, siūlanti pirkti „Hezbollah“ marškinėlius prie vieno iš kultūros paminklų Baalbeke. Gerai, kad „Kalašnikovo“ nepiršo – būtų buvę baisu atsisakyti, ir taip vos atsipurčiau paaiškinęs, jog „We in France do not have very strong „Hezbollah“ chapter. Yet.“ Ta Libano dalis, kurioje yra minėtasis istorinis paminklas, yra visiškai kontroliuojama „Hezbollah“ – pakelėse pilna paminklų žmonėms, kurie kitur vadinami teroristais, ant kiekvieno stulpo geltona vėliava su žaliu „Kalašnikovo“ automato logotipu – labai savotiška vieta.
Rekomenduoju. Gaila, kad judėjimo laisvė kiek mažesnė nei Europos Sąjungoje – automobiliu, išsinuomotu Beirute, negalima važiuoti į Damaską, draugiškon Sirijos žemėn. Tad Sirija liko lankytinų šalių sąraše.
Vienas dalykas, būdingas toms platumoms (panašus jausmas būna ir Graikijoje, Romoje) – visa esybe jauti istorijos pulsą, civilizacijų sankirtų dvasią. Tiesa, kartais aplinka primena Naujininkus, tad realybė čia pat, labai nudreifuoti į Antiką neišeina (šypsosi – aut. past.). Vairavimas Libane išties gan savitas, spalvingas, bet ir Vilniuje ne ką mažiau „stebuklų“ gatvėse, gal tik pypsi lietuvaičiai mažiau.
– Sėslumo nepasiilgsti?
– Sėslumas nuo manęs vis bėga, aš jį vaikausi po pasaulį – taip ir gyvenam (juokiasi – aut. past.). O jei rimčiau – pasiilgstu, ir jau turiu planų...