Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininko Antano Šiugždinio tėvai sovietmečiu iš Lietuvos ištremti į Uralą. Čia ir gimė A. Šiugždinis. Mirus Stalinui pritaikius amnestiją šeima grįžo gyventi į Lietuvą. Antanui tuomet tebuvo vieneri.
Kadangi tuo metu tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos galiojo sutartis šių šalių gyventojus sugrąžinti į tėvynę, o A. Šiugždinio motina buvo vokiečių kilmės, pasinaudoję galimybe tėvai 1960 m. išvyko gyventi į Vokietiją.
Čia A. Šiugždinis pradėjo lankyti vokišką pradinę mokyklą bei šeštadieninę lietuvių kalbos mokyklėlę. Tačiau tik šeštadieninėje mokykloje jis lietuviškai išmokęs nebūtų – vien tik lietuviškai namuose kalbėjo tėvai. „Ačiū Dievui, jie nekalbėjo kita kalba – tik lietuviškai. Taip Vokietijoje išmokome ir taisyklingos vokiečių kalbos“, - sako A. Šiugždinis.
1966 m. tęsti mokslų jis atvyko į Hiutenfeldą, kur įsikūrusi lietuviška Vasario 16-osios gimnazija. Čia lietuviška dvasia skiepyta skautų, ateitininkų būreliuose, lankant šokius, chorą.
„Man nebuvo sunku išmokti lietuviškai – kalbėjau mokykloje, namuose. Todėl man buvo lengviau, nei mano vaikams, kurie gimė Vokietijoje. Jiems išlaikyti lietuvių kalbą daugiau sunkumų - reikėjo užsispirti namuose kalbėti tik lietuviškai“, - teigė A. Šiugždinis.
Neegzistuojančios šalies kalba
Pasak jo, sunkumų mokantis lietuvių kalbos kėlė tai, kad Lietuvos praktiškai nebuvo. „Mažuma Vokietijoje iš viso žinojo, kas ta Lietuva, mat žemėlapyje jos nebuvo. Tuo metu vaikus išmokyti kalbos, kuri neegzistuoja, buvo labai sunku. Tačiau mums pasisekė sunkų laikotarpį išgyventi, o pradėjus lankyti lietuvišką gimnaziją buvo lengviau išlikti lietuviais“, - sakė pašnekovas.
Kai sūnų Aidą vedė į darželį, vaikas nė žodžio nemokėjo vokiškai. Tačiau vokiškai jis greitai išmoko ir šiandien puikiai kalba abiem kalbomis. „Jei būčiau namuose kalbėjęs vokiškai, šiandien vaikai greičiausiai lietuviškai nekalbėtų“, - sako A. Šiugždinis. Anot jo, išlaikyti lietuviškumą padeda ir gyvenimas Hiutenfelde – čia Vokietijos lietuvių bendruomenės būstinė, lietuvybės centras Vokietijoje. Čia išlikti lietuviu lengviau nei gyvenant, pavyzdžiui, Hamburge, Berlyne ar Miunchene.
Jo atžaloms skiepyti lietuvių kalbą buvo lengviau ir dėl to, kad jiems augant Lietuva jau buvo laisva, čia laukė giminės, į šalį šeima grįždavo atostogų.
A.Šiugždinio vaikai nepriekaištavo, kad reikia kalbėti lietuviškai, tačiau dėl to problemų būta paties A. Šiugždinio tėvams. „Tėvas buvo labai užsispyręs ir griežtai reikalavo lietuvių kalbos. Buvo ir paaugliškas amžius, kai klausdavau, kam reikalinga lietuvių kalba, kur aš ją naudosiu, jei nėra Lietuvos. Tėvams buvo sunku man įdiegti, kad Lietuva kada nors bus“, - pasakojo jis.
Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas mena, kai apie laisvą Lietuvą išgirdę vokiečiai juokdavosi - esą kaip gali Sovietų Sąjunga leisti Lietuvai būti nepriklausoma! Tačiau taip pat jie galvojo apie Rytų Vokietiją. „Niekas negalvojo, net mąstyti nemąstė, kad abi Vokietijos susijungs“, - teigė A. Šiugždinis.
Kalbėti lietuviškai – originalu
Su kai kuriais panašiais iššūkiais susiduria ir Pasaulio lietuvių bendruomenės Europos kraštų komisijos pirmininkė Dalia Henke. Už vokiečio ištekėjusi Hamburge jau 16 metų gyvenanti lietuvė augina 15 metų dukrą ir keturmetį sūnų. Gyvendama Vokietijoje, vaikus ji moko lietuviškai.
„Tai yra mano, mano senelių ir protėvių gimtoji kalba. Vaikai turi mokytis tos kalbos, kuria šneka mama. Ir ne tik dėl to, kad suprastų Lietuvoje gyvenančius gimines. Mokslininkų įrodyta, kad kiekviena kalba skatina ir vaiko bendrą intelektą bei vystymąsi“, - DELFI sakė D. Henke.
Kad su sūnumi šnekėtų tik savo gimtąja kalba, o ne vertėjautų ir vyrui, jai reikia būti labai užsispyrusiai. Anot D. Henke, sūnus lietuviškai viską supranta, bet jam nepakanka žodžių, todėl lietuviškai jis dar nešneka. „Jis vis prašo manęs, kad aš su juo šnekėčiau vokiškai”, - aiškina pašnekovė.
Pasak jos, sūnus turi daug lietuviškų knygelių, kurias nori suprasti. D. Henke jam pasakoja esanti lietuvė ir tai, kad lietuvių kalba - jos gimtoji kalba. Moteris sūnui priduria ir tai, kad jo seneliai, pusseserė ir pusbrolis, su kuriais vaikas nori žaisti, taip pat šneka lietuviškai.
Tuo tarpu Hamburge gimusi ir užaugusi 15-metė dukra, kuri anksčiau taip pat nenorėjo šnekėti lietuviškai, didžiuojasi galėdama šnekėti kalba, kurios Vokietijoje niekas nesupranta. „Kai mieste einame dviese, ji vis prašo šnekėti lietuviškai - kad niekas nesuprastų. Tai jai originalu ir išskirtina”, - sakė D. Henke.
Nepaisant gyvenimo Vokietijoje, D. Henke pabrėžia esanti lietuvė ir, kiek įmanoma, vaikus moko lietuvių kalbos ir tradicijų.
Lietuvių švietimo įstaigos – 31 šalyje
Lietuviškumas ir lietuvių kalba svetur puoselėjama ne tik šeimose, bet ir lietuvių bendruomenėse.
Tautinių mažumų ir išeivijos departamento duomenimis, lietuvių bendruomenės registruotos 41 šalyje. Kadangi prie bendruomenių veikia įvairios organizacijos ar bendruomenių skyriai, bendras organizacijų skaičius yra 230.
Šiuo metu 31 pasaulio šalyje veikia 195 lietuvių švietimo įstaigos - 7 bendrojo lavinimo mokyklos, 134 lituanistinės mokyklos, 6 pagrindinės mokyklos, 21 lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas, 2 mokyklos su lietuviškomis klasėmis, 12 mokyklų su lietuvių kalbos pamokomis, 1 mokykla su lietuvių etnokultūros komponentu, 1 suaugusiųjų lietuvių kalbos klubas, 1 mažųjų lituanistinis klubas, 7 vaiku darželiai, 3 lietuvių kalbos kursai.
