– Kuo dirbote gyvendamas Londone?
– Gyvendamas Londone studijavau. Midlsekso universitete baigiau dailės bakalaurą, kai trūkdavo pinigų (o kuriam studentui jų netrūksta), dirbdavau atsitiktinius darbus: buvau tapybos ir piešimo mokytojas, žonglierius, DJ, dirbau privačius vakarėlius organizuojančioje kompanijoje.
– Nutapęs pirmąjį piešinį ant sienos nesulaukėte kritikos ar bausmės?
– Pirmasis mano tapybos darbas ant sienos buvo greitai uždažytas pastato savininkų, todėl antrajam susitariau su savininku, kuris kolekcionuoja mano darbus. Jis pasirūpino leidimais, pastoliais ir finansine projekto puse. Kritikos nebuvo, visiems labai patiko, darbo vaizdo įrašas netruko pasklisti internete ir sulaukiau pasiūlymo sukurti darbų seriją George Towno festivaliui.
– Pasibaigus festivaliui vis dar puošite miestą?
– Pasibaigus festivaliui jau turiu keletą privačių užsakymų ir kvietimą dalyvauti festivalyje Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre. Metų pabaigoje planuoju surengti savo darbų parodą, norėtųsi bent trumpam padaryti pertrauką nuo sienų tapybos. Mane remia dažų įmonė „Murobondpaints“, kurie padeda man įgyvendinti visus sienų projektus, o tai suteikia daug laisvės.
– Kaip ir kodėl pradėjote tapyti ant miesto sienų?
– Mane visada domino menas viešoje erdvėje. Jis išsilaisvina iš siauros galerijos erdvės ir tampa prieinamas visiems, ypač žmonėms, kurie šiaip meno nemato, kuriems jis atrodo nereikalingas. Man patinka žmonių reakcija – jie džiaugiasi, fotografuoja, dalijasi. Menas gatvėse yra žaismingas ir kartu rimtas, nes jis turi žiūrovą, kurį reikia pažadinti.
– Kaip nutapote tokio dydžio paveikslus ir kiek laiko trunka vienos vizijos įgyvendinimas?
– Pats tapybos procesas yra gana greitas, maždaug savaitė. Tačiau pasiruošimas, idėjos subrandinimas, techninių dalykų sprendimas užtrunka trigubai ilgiau. Reikia pastatyti pastolius, pasiruošti projekcijas, dažus. Festivaliui tapau septynis darbus, pradėjau kovo pradžioje, baigsiu liepos pabaigoje.
– Kodėl prie vieno iš savo darbų pritvirtinote dviratį?
– Dviračio atsiradimas buvo gana spontaniškas. Iš pradžių norėjau tapyti, bet po to draugas pasiūlė padovanoti seną dviratį. Man labai svarbu darbuose perteikti miesto dvasią, sužadinti žmonių vaizduotę. Senas dviratis daugeliui Penango gyventojų primena jų vaikystę arba senelius, arba seniai mirusį dėdę. Jie mato darbą labai asmeniškai, lyg patys būtų vaikai ant dviračio.
– Atrodo, Penango mieste esate gerai žinomas, o gal jus jau pažįsta visoje šalyje?
– Pastaruoju metu projektas sulaukė daug spaudos dėmesio, beveik kasdien pasirodo straipsnių vietinėje spaudoje. Žmonės atpažįsta mane, žino apie Lietuvą. Viename kinų laikraštyje net buvo mokomasis straipsnis apie Lietuvos klimatą, Nepriklausomybę ir eksportą. Projektu labai domisi Singapūro spauda, nes gatvės menas ten uždraustas. Mano darbas buvo ant „Singapore Business Times“ viršelio, „Wall Street Journal Asia“, „Bangkok 101“, „Expatriate Lifestyle“ viršelio. Neseniai Facebook tinklalapyje tikrinau statistiką, kur turiu daugiausia gerbėjų – pirmąją vietą užėmė Kuala Lumpuras, toliau Penangas, Aipėjus, Singapūras, o Vilnius sąraše gal tik koks penkioliktas.
– Miesto gyventojai neprašo jūsų pagražinti privačių namų sienų?
– Prašo daug kas, bet mažai prašančiųjų supranta, kaip tai brangu. Mėnesio pabaigoje turiu užsakymą Singapūre, nedideliam viešbutyje, tariuosi su dar pora klientų. Privatiems užsakymams neteikiu prioriteto, nes nedaug žmonių galės juos pamatyti.
– Kaip kilo idėja atidaryti meno centrą vaikams?
– Man patinka dėstyti, buvimas su vaikais padeda atsigauti nuo kitų darbų. Mokau piešimo ir žongliravimo, būna labai linksma. Be to, dažnai mano mokiniai tampa tapybos darbų modeliais. Deja, šiuo metu esu toks užsiėmęs, kad pamokas teko laikinai sustabdyti. Vėl pradėsiu dėstyti grįžęs iš atostogų Lietuvoje.
– Jeigu puikiai seksis dabartinė jūsų veikla, gal liksite gyventi Malaizijoje?
– Ateities planai dar neaiškūs, bet galvoju likti čia dar bent metus. Jau turiu susiplanavęs laiką iki pat gruodžio, daug užsakymų tenka atsisakyti vien dėl laiko stokos, gruodį parodos atidarymas, po jo spręsiu, ką noriu veikti toliau, bet kol kas Azija atrodo geresnė vieta gyventi nei Europa – geresnis klimatas, maistas, aukštesnis pragyvenimo lygis, žaluma visus metus, jūra, saulė. Aišku, būna per karšta ar vargina kultūriniai skirtumai, bet retai.