Škotas gyveno „mažojoje Lietuvoje“
Kai Lietuvą užgriuvo recesija, jaunas filmų kūrėjas I. Drozdovas susidūrė su vienu sunkiausių gyvenime sprendimų: likti Anglijoje, kur studijavo, dirbo ir gyveno pastaruosius ketverius metus, ar grįžti pas šeimą, į Lietuvą – šalį, kurią myli. Pasimetęs, kaip rašoma filmo tinklalapyje, tarp „patriotiškos širdies ir atsargaus proto“, Igoris apsiginklavo vaizdo kamera ir klausimų pilna galva leidosi Lietuvon ieškoti atsakymo. Rezultatas – filmas „Ar verta?“, anot režisieriaus ir prodiuserio, yra kartais šokiruojantis, bet nuoširdus jo ir paprastų žmonių dialogas.
Kartu su Bedfordšyro universitetu sukurtame filme I. Drozdovas kalbina daugiau nei dvi dešimtis žmonių – lietuvių, rusų, škotą ir amerikietį. Vieni iš jų gyvena Lietuvoje, kiti studijuoja Jungtinėje Karalystėje, bet ne visi ruošiasi grįžti, treti žada iškeliauti visam laikui.
„Prieš ketverius metus bandžiau stoti į aviaciją. Nenumaniau, kad mano gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis taip greitai. Esu vienas iš tų išvažiavusiųjų ieškoti geresnio gyvenimo, palikusių Lietuvą likimo valiai, pardavusių tėvynę, – su vos juntama ironijos gaidele balse kalba filmo autorius. – Viskas daug paprasčiau – atvykau į Angliją gauti išsilavinimą ir įgyti patirties. Mūsų čia daug.“
Viena moteris neslėpė, kad klausiama patarimo Jungtinėje Karalystėje mokslus baigusiai dukrai patarė verčiau negrįžti. Tą patį sakė kitų dviejų užsienyje studijuojančių dukterų tėvai: „Bijome, kad grįš. Šiandien kviesti į namus tikrai nenorime.“
Britišką diplomą gavęs Maksimas pasakojo į Lietuvą važiuojantis kartą per metus ir grįžtantis apimtas depresijos: „Gal mane supa tokie žmonės, kuriems blogai. Nėra tokių, kurie pasakytų: taip, mums viskas gerai, gyvenimas tenkina.“ Anot jo, Lietuvoje „visiems į tave nusispjauti, o čia žmones vertina, todėl dedi ant svarstyklių ir renkiesi tą šalį, kur tavimi rūpinasi“.
I. Drozdovo kalbinta stomatologė sulaukia nemažai emigrantų, daugiausia – iš Airijos ir Anglijos, taip pat – Italijos, JAV. „Ką daryti, jei nėra darbo Lietuvoje? Baigia aukštąjį mokslą ir nėra ką daryti. Ten, kad ir prastesnį darbą turi, išgyvena. O pas mus kiek gali iš bedarbio pašalpos išgyventi?“ –pacientus teisino medikė.
Pasak radijo stoties „Zip FM“ didžėjaus Rolando, užsienyje atsiveria didesnės galimybės, o Lietuva tėra giminių kraštas, kur neretai pakanka giminaičio ar draugo rekomendacijos. Lietuvoje gyvenantis fotografas škotas Richardas Schofieldas prisiminė 2005 m. mėnesį gyvenęs Londone su 7 ar 8 lietuviais – jų būstas buvo vadinamas mažąja Lietuva. Jo bičiulis Dainius anksčiau nekalbėjo angliškai, todėl turėjo prastą darbą, tačiau vieną dieną išvažiavo į Lidsą, pramoko anglų kalbos, gavo gana gerą darbą ir gyvena tarp anglų.
Viena iš studentų mamų stebėjosi, kad valdžia trukdo net tiems, kurie stengiasi verstis savo jėgomis: miškuose renka uogas ar grybus, pardavinėja pakelėse, bet būna varomi, šalin, nes esą pažeidžia higienos normas. Anot moters, kiekvienas pats renkasi, ar pirkti tokioje vietoje.
Net šizofrenikai neturi tiek vidinių „aš“, kiek Lietuvoje yra partijų
Senyvo amžiaus Bronislava iš Biržų rajono verčiasi iš pensijos ir parduodamo pieno. Moteris prisipažino, kad tai yra didelis, bet menkas pajamas atnešantis vargas: už litrą pieno supirkėjai moka 30 ct. Už šieno suvežimą jai teko pakloti 2 tūkst. Lt. „Jei pensijos užtektų žmoniškai pragyventi, kas karvę laikytų?“ – neabejojo pašnekovė.
Anot jos, sovietmečiu už litrą pieno buvo galima nusipirkti kepalą duonos, dabar tenka primelžti kibirą. Sodybos kaimynystėje esą tuštėja, nes jaunimas išvažiuoja – jei ne į užsienį, bent į kitus Lietuvos miestus: „Kkaip jaunas žmogus gali čia gyventi ir vergauti?“ Paklausta, ar valstybė paremia, Bronislava atkirto: „Pavagia, o ne padeda.“
Russkoje radio“ didžėjui Olegui Šišlovui labiausiai širdį skauda dėl to, kad mažinami biudžetininkų – policininkų, gaisrininkų, mokytojų, visų, „kurie yra už politinių institucijų ribų“, – atlyginimai. Anot jo, netrukus gali prasidėti pilietinis karas: „Su šakėmis vieni prieš kitus sukilsime. Iš mūsų bandys atimti, o mes neatiduosime.“
Amerikiečiui Tomui Wilburui nesuprantama, kaip Lietuvoje – tokioje mažoje šalyje gali būti keturios dešimtys partijų. 300 mln. gyventojų turinčiose JAV tėra dvi pagrindinės politinės jėgos. „Ar yra tiek skirtingų politinių nuomonių? Net šizofrenikai neturi tiek požiūrių“, – pažymėjo jis.
Prisiminęs prezidento Rolando Pakso apkaltą, pašnekovas atkreipė dėmesį, kad apėmus visuotiniam nusivylimui prireiks dar daugiau aukų.
10 metų patirtį turinti kirpėja Galina kas mėnesį keliauja padirbėti į Norvegiją. Tik taip ji esą gali išlaikyti sūnų, leisti į gerą mokyklą, sudaryti sąlygas mokytis anglų kalbos. „Norvegijoje mus myli ir gerbia“, – tvirtino moteris.
Pasak T. Wilburo, idealiu atveju būtų galima užsienyje gauti išsilavinimą, įgyti įgūdžių ir parvykti. Tačiau vienos studentės mama abejojo, ar Lietuvos valdžia stengiasi, kad jaunimas sugrįžtų.
„Ką Lietuva gali pasiūlyti? Nieko. Nebent tu turi ką nors pasiūlyti Lietuvai ar savo miestui – tada drąsiai“, – tvirtino O. Šišlovas. Tiesa, jo kolega iš kitos radijo stoties įsitikinęs, kad norint visada galima prasisukti, pavyzdžiui, nusipirkti parduotuvėje pomidorų ir pardavinėti juos turguje brangiau kaip savo augintus.
„Žuvis genda nuo galvos. Kol mūsų „galva“ nepradės mąstyti, tu grįžk negrįžęs...“ – kalbėjo troleibuso vairuotoja Natalja. Jos įsitikinimu, sunkmetis neatėjo ne savaime, kad vieną rytą pabundi ir pamatai krizę. „Kažkas nori iš jos pasipelnyti, o kažkas paskutinius centus skaičiuoja, kad bandelę ir pieno galėtų nusipirkti.“
Moteris piktinosi, kad ekonomiką bandoma kelti mamų, pensininkų, už valandinį atlyginimą dirbančių vairuotojų sąskaita, o tiems, kurie įsitaisę viršūnėje ir uždirba didžiulius pinigus, trūksta pinigų pieštukams bei trintukams.
Anot Nataljos, šalyje yra susiformavusi aukščiausia klasė, o žemiau – ne platus vidurinis sluoksnis, bet iškart atsiveria duobė. Vairuotoja save priskyrė menkai vidurinei klasei: „Nėra taip, kad viskas, gyventi nebesinori. Pasižiūri į kitų problemas ir ne taip baisu, dar galima kentėti.“ Tačiau moteris su nostalgija prisiminė, kad sovietmečiu visi ilsėdavosi prie Juodosios jūros, o už 10 rublių galėdavo apsipirkti mėnesiui.
Gimtinė liks tik vieta atostogoms
Valytoja Norvegijoje dirbanti biržietė Dalia savo mažametį sūnų palieka draugei ir kas tris mėnesius parvyksta jo aplankyti, bet planuoja netrukus jį pasiimti su savimi. „Žmonos – Biržuose, vyrai dirba užsienyje. Žmonėms sunku, bet tokia situacija. Miela grįžti į savus namus, kur užaugau, bet čia būti nematau jokių... Kad į priekį kas nors eitų – vis atgal. Kuo tolyn, tuo blogyn“, – sakė jauna moteris. Dalios žodžiais, visi, kas gali, pabėgs. Ji pati savo ateities su Lietuva nesieja: „Neplanuoju grįžti. Dedu pastangas įsikurti, bandysiu pasilikti. Lietuva liks tik aplankyti, atostogoms.“
Studentė Jekaterina tvirtino, kad Anglija nėra ta vieta, kur jaučiasi kaip namie, bet artimiausiu metu neplanuoja jos palikti. Londone studijuojantis Andrejus teigė, kad norisi namo, bet grįžus nebesinori likti. Kitas pašnekovas Romanas nuolat sulaukia artimųjų klausimo, kada grįš. Vaikinas tvirtino grįšiantis, jo draugė Sigita – taip pat. Anot Romano, Vilniuje norisi spiegti iš džiaugsmo, namai yra geriausias dalykas, nors dabar gyvena tokiame dideliame name, kokiame anksčiau niekada negyveno.
„Kur jautiesi kaip namie? Čia? Tai grįžk namo. O gal tiesiog nenori gyventi namie?“ – filmo autoriaus klausė jo herojus fotografas R. Schofieldas. „Noriu, – jau už kadro atsakė I. Drozdovas. – Bet vien aš galiu išvardinti 140 pažįstamų lietuvių Anglijoje, dar penki ruošiasi išvažiuoti. Toks įspūdis, kad aukščiausias sluoksnis gyvena savo sukurtame pasaulyje, atsiribojęs nuo paprastų lietuvių. Kol tie pasauliai nesusivienys, manau, pagyvensiu čia.“