Kiekvieną savaitgalį po kelis šuolius
Automobilių ar motociklų lenktynės, alpinizmas, kalnų dviračiai, kalnų slidinėjimas, parašiutizmas, nardymas, net ekstremalus šokinėjimas tampa tarsi žmogaus gyvenimo būdu. Šuoliai parašiutu – sportas ne skystablauzdžiams. Jau vien kilti lėktuvu į kelių kilometrų aukštį nėra labai jauku, baisu darosi vien pagalvojus, kad reikėtų iššokti pro praviras duris kažkur virš debesų, kai pažvelgus žemyn pamatytum tarsi Lego kubelius išsibarsčiusius namus...
Manote, kad tiems, kas šoka iš lėktuvo su parašiutu, nebaisu? Žinoma, baisu, bet tikroji drąsa yra tada, kai nugali savo baimę ir žengi žingsnį per lėktuvo slenkstį... Štai tada ir žmogaus organizme pradeda gamintis adrenalinas, kuris suteikia ne tik jėgų antplūdį, bet ir paaštrina kitus pojūčius.
Tokių drąsių žmonių yra visame pasaulyje. Amerikoje gyvenantys gali sau leisti tokias pramogas, tarp jų yra nemažai ir kitų tautybių atstovų, taip pat ir lietuvių. Šiandien papasakosime apie vieną šios srities atstovą – trisdešimtmetį lietuvį Tomą Juozaitį, kuris jau septynerius metus beveik kiekvieną savaitgalį šoka su parašiutu...
Tomas pasakojo, kad šokinėjimu su parašiutu susidomėjo, kai jam 24 gimtadienio proga draugai padovanojo šuolį iš lėktuvo. Tas vienas šuolis tandemu kartu su instruktoriumi jaunuoliui buvo lemtingas – taip uždegė, kad po to vaikinas nusprendė pats iššokti iš lėktuvo. Internete jis susirado, kur galima išmokti šio sporto pagrindų, nuvažiavo į aeroklubą Viskonsino valstijoje, per aštuonias valandas išklausė mokymo kursą, po to su dviem instruktoriais, kurie kartu su mokiniu šoka iš lėktuvo, išbandė šią ekstremalią sporto šaką.
Žiūrint į ore viražus atliekančius sportininkus, atrodo, nėra taip sunku laikytis ore, bet mažiausias kūno judesys gali duoti pradžią sukimuisi, kuris yra pražūtingas šokant uždelstą šuolį su parašiutu. Yra net specialūs vėjo tuneliai, kurie naujokams leidžia būnant žemėje pajausti laisvą kritimą ir išmokti valdyti savo kūną. Šiuose tuneliuose ir patyrę sportininkai gali šlifuoti savo kūno valdymo techniką. Tomas apgailestauja, kad tokio įrenginio nėra netoli Čikagos, kas leistų laisvo kritimo šuolių mėgėjus ilgiau pasitreniruoti, kaip valdyti savo kūną, negaištant laiko su lėktuvu kylant į dangų.
Jei jau numirti, tai tik užsiimant tuo, kas patinka
Parašiutizmas – nuolat naujovėmis pasipildanti sporto šaka. Praktiškai kiekvienais metais atsiranda nauji kupolų tipai, nuolat tobulinama parašiutų technika. Pastaruoju metu visame pasaulyje populiarėja slydimo šuoliai (tracking) su sparno tipo kombinezonais (wingsuit), kuriais apsivilkę parašiutininkai gali skrieti padange lyg paukščiai ir taip nukeliauti apie keletą mylių nuo iššokimo iš lėktuvo taško iki parašiuto išsiskleidimo vietos. Laisvasis kritimas (free fly), kuriuo domisi Tomas, komandinė disciplina – šuolį dažniausiai atlieka du sportininkai ir operatorius. Laisvo kritimo metu atliekami erdvinių figūrų deriniai, kurie daromi krentant žemyn galva, sėdint arba stovint. Vadinamieji pilvininkai dažniausiai sudaro komandas ir laisvame kritime gulėdami ant pilvo sustato kokią nors gražią žvaigždę.
Kai Tomas pradėjo domėtis parašiutizmu, net du žmonės iš jo klubo užsimušė šokdami su parašiutais, bet tai neatkratė jo noro toliau šokinėti, tik gal pirmi šuoliai po šių nelaimingų atsitikimų ekstremalaus sporto mėgėjus vertė daugiau pagalvoti apie saugumą. Nė vienas žmogus negalvoja, kad kažkas panašaus gali nutikti jam, o juk dažniausiai žūva arba naujokai, arba jau nemažą patirtį turintys sportininkai... Tomas sako, kad neretai žmonės žūva dėl jų pačių padarytos klaidos – ne laiku išskleisto parašiuto arba per didelio pasitikėjimo savimi. JAV kasmet žūva apie 40 parašiutininkų iš 30 tūkstančių aktyvių sportininkų, kultivuojančių šią sporto šaką, bet tai tikrai nėra labai didelis skaičius, palyginti su automobilių avarijų aukomis.
Tomas juokauja: „Kiek žmonių žūva kvailoje situacijoje – pereidami gatvę, statybose, užkritus plytai ant galvos ar net paslydus vonioje... Jei jau numirti, tai tik užsiimant tuo, kas tau labai patinka.“
Visi pirmųjų metų savaitgaliai, kai Tomas pradėjo domėtis parašiutizmu, jam praėjo parašiutininkų klube. Penktadieniais, tuoj po darbo, vaikinas važiuodavo į Wisconsin valstiją, pernakvodavo, o anksti rytą lipdavo į lėktuvą ir taip visą dieną treniruodavosi. Kartais per vieną dieną jis padarydavo 8–10 šuolių su parašiutu. Taip pamažu Tomas įgijo patirties ir šiuo metu jis jau savo sąskaitoje turi 664 šuolius.
Bandė šokti nuo tilto
„Aš dažniausiai krentu iš lėktuvo sėdimoje pozicijoje arba žemyn galva. Yra parašiutininkų, kurie mėgsta kristi ant pilvo. Žinoma, tokioje padėtyje jie kokias 50 sekundžių krenta ilgiau nei aš ir mano draugai. Paprastai mes šokame keliese kartu. Mūsų greitis siekia apie 170 m/val., todėl žemė artėja labai greitai. Laisvas kritimas trunka apie vieną minutę. Aš dar nesijaučiu labai gerai valdantis kūną, todėl turiu atidžiai sekti savo judesius, o kiti, kurie turi didesnę patirtį, gali net viena ranka valdyti savo kūną...“ – pasakojo Tomas.
Vaikinas prieš keletą metų negalėjo nepabandyti dalyvauti kiekvieną rudenį West Virginia Fayetteville miestelyje vykstančioje „New River George Bridge“ šventėje „Bridge Day“. Tik vieną dieną per metus miestelyje vykstančioje šventėje 876 pėdų aukščio tiltas atiduodamas ekstremalaus sporto mylėtojams ir tik tada legaliai leidžiama nuo jo šokti beiseriams – tiems parašiutininkams, kurie šokinėja nuo pastatų, antenų, uolų ir tiltų. Lietuvis net du kartus šoko nuo to tilto, bet neslepia, kad baimė jį buvo stipriai sukausčiusi, nes ten yra tik vienas parašiutas, išskleisti atsarginį laiko nebelieka. Nuo tilto viršaus iki upės, tekančios apačioje, krenti tik 8 sekundes...
„Kiekvienais metais į šią šventę susirenka keli šimtai šio sporto mėgėjų ir profesionalų, norinčių nušokti nuo šio tilto. Ten tikrai yra labai linksma. Šokau du kartus. Pirmą kartą saugumo sumetimais nusileidau į vandenį, o kitą kartą sėkmingai nutūpiau ant žemės. Net keli žmonės susižeidė besileisdami, nes upės krantas yra labai akmenuotas ir nelygus“, – savo įspūdžiais dalijosi lietuvis.