Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentė dr. Jolanta Reingardė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedros docentė dr. Nida Vasiliauskaitė ir Mykolo Romerio universiteto psichologijos doktorantė Rasa Erentaitė tikina vadovėliuose radusios ne tik atvirai konservatyvių, bet ir kraštutinių nacionalistinių nuostatų.
Pirmąjį Lietuvoje ugdymo turinio tyrimą užsakė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir Tolerantiško jaunimo asociacija. Ekspertės ne tik analizavo vadovėlius ir pamokose naudojamą metodinę medžiagą, bet ir apklausė pedagogus ir būrį dešimtokų. Tyrimas buvo atliktas pagal projektą „Pabėgėlių integravimas į visuomenę taikant aktyvius socializacijos metodus“ (vadovas – Vytautas Valentinavičius).
Jame analizuotos septynios mokymo priemonės, skirtos dešimtokams: Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinti etikos, pilietinio ugdymo, psichologijos, istorijos, biologijos vadovėliai ir matematikos uždavinynas. Ekspertės aiškinosi, ar autoriai ir sudarytojai siekia perteikti multikultūrinę perspektyvą, ugdyti toleranciją ir jautrumą socialinės atskirties grupėms, kokiomis priemonėmis ir būdais tai daro, ar dedamos pastangos vengti neigiamų stereotipų.
Beveik visose nagrinėtose mokymo priemonėse, eksperčių teigimu, „daugiau ar mažiau, tiesiogiai ar netiesiogiai reprodukuojami diskriminuojantys stereotipai bent vieno iš šešių multikultūriškumo aspektų (etniškumo, rasės, religijos, seksualinio tapatumo, įgalumo, lyties – DELFI) atžvilgiu“. Daugiausia pasitaiko atviro seksizmo, etninės ir religinės diskriminacijos atvejų, kiek mažiau – rasizmo. Homoseksualumas beveik „nematomas“, tolerancija ir diskriminacija suprantamos abstrakčiai ir siaurai, dažniausiai vien etniniu ar vien religiniu aspektu. Kai kuriuose vadovėliuose pastebimos pastangos lavinti moksleivių multikultūrinį požiūrį, ugdyti toleranciją ir jautrumą tam tikroms atskirties grupėms, bet tai paprastai lieka mechanišku „privalomu priedu“.
Įžvelgė radikalų ir autoritarinį pasaulio suvokimą
Kaip teigiama tyrimo ataskaitoje, aiškiai išreikšta nuostata pristatyti multikultūrinę terpę išsiskyrė Leonardos Jekentaitės ir Reginos Sabaliauskaitės etikos vadovėlis „Žmogus tarp žmonių“ (2003). Autorės pabrėžtinai deklaravo siekį išvengti etno- ir eurocentrizmo, pasitelkė skirtingoms kultūrinėms, intelektualinėms, religinėms, etninėms tradicijoms priklausančius šaltinius (arabų folklorą, kinų mitus, indų „Pančatantrą“, Talmudą, Konfucijaus aforizmus, Naująjį Testamentą, Antikos ir šiuolaikinių filosofų tekstus, indėnų išmintį, lietuvių patarles ir pan.). Vadovėlis tartum teigia, kad svarbu pažinti kitas tautas, religijas, kultūras, skirtingas gyvenimo ir mąstymo tradicijas bei taikiai sugyventi.
Tačiau greta esama tokių teiginių, kaip „Antisemitizmo istorija sena kaip ir pati žydų tautos istorija“, – leidžiama formuotis įspūdžiui, jog antisemitizmas, nors blogas ir nepagrįstas reiškinys, yra tarsi kažkas natūralaus, normalaus ir neišvengiamo. Jo pradininkais laikomi egiptiečiai, graikai ir romėnai.
Autoritetas ir polinkis jam paklusti vertinami teigiamai, lyg sakoma, kad abejoti senais autoritetais yra blogai, o Bažnyčios autoritetas esąs neliečiamas, racionalus ir universalus. Pavyzdžiu pateikiama „tipiška šeima“. Moralė ir dora tapatinama su „tvarka, kuri anksčiau ar vėliau nusistovi kiekvienoje bendruomenėje“ ir be kurios bendruomenė esą būtų pasmerkta išnykti. Taip tartum pateisinami stereotipiniai įsitikinimai, o mėginimas keisti kai kuriuos lokalius papročius kėsintųsi į bendruomenės egzistenciją.
Pasak tyrėjų, tolerancijai skirtame skyrelyje faktiškai perteikiamas „radikaliai etnocentrinis, uždaras, tradicionalistinis, potencialiai ksenofobiškas, autoritarinis pasaulio suvokimo būdas“. Kiekviena etninė, religinė, kultūrinė, socialinė grupė turinti „savo vietą“, o pažinties su kitomis kultūromis funkcija – ne padėti geriau suprasti „kitą“, bet tenkinti smalsumą. Nors moksleiviai mokomi atpažinti netolerancijos pavidalus, jos priežastys neaiškinamos, brėžiama „aiški, iš principo neįveikiama etninė-kultūrinė-religinė riba“ tarp „mes“ (lietuviai, krikščionys) ir „jie“ (visi „likusieji“).
Skyrelyje „Meilė“ tyrėjos įžvelgė niekinantį požiūrį į homoseksualumą – rado samprotavimų apie „normalius paauglių heteroseksualius santykius“, minčių apie „priešingus“ vyro ir moters „pradus“. Užtat vadovėlyje esą nekalbama apie neįgaliuosius, beveik neminimas rasės aspektas.
Berniukams ir mergaitėms – tradiciniai vaidmenys
Irenos Zaleskienės vadovėlyje „Mes: pilietinės visuomenės pagrindai“ (1999) šalies ir pilietinės visuomenės subjektu laikoma Tauta. Nors ją apibrėžiant skiriama etninė ir politinė „tautos“ prasmė, vėliau antrąją prasmę užkloja pirmoji, kalbama apie lietuvių Tautą, nors ir užsimenama apie tautines mažumas bei etnocentrizmo pavojų. Tautinės mažumos minimos ne kaip daugialypės Lietuvos visuomenės dalys, o greičiau kaip įdomus inkliuzas, priedas, kurį dera gerbti, jei nenorima susilaukti socio-politinių nemalonumų. Konstitucinė sekuliarumo norma ir religinė įvairovė beveik neminima (išskyrus užuominą, kad Lietuvoje esama protestantų mažumos).
Tradicinius lyčių vaidmenis autorė esą pristato kaip normalų sėkmingos socializacijos rezultatą, palengvinantį socialinę komunikaciją. Tiesa, leidžiama suprasti, kad vaidmenys yra ne „gamta“, o „kultūra“, socialinis konstruktas, bet alternatyvios lyčių vaidmenų galimybės neminimos. Palyginamojoje berniuko ir mergaitės tikėtinų vaidmenų lentelėje jis gali būti ugniagesiu, beisbolo žaidėju („kuris visada laimi“), autobuso vairuotoju, policininku, kaubojumi („kuris gena galvijų bandą“), gydytoju, jūrininku („kuris gali plaukti bet kur“), lakūnu, klounu, tigru („kuris vadovauja zoologijos sodui“), fermeriu („kuris vairuoja didelį raudoną traktorių“), aktoriumi, kosmonautu arba valstybės prezidentu, ji – sesele, stiuardese, balerina („kuri šoka ir sukasi aplink partnerį“), saldainių parduotuvės savininke, manekene, superžvaigžde, sekretore, dailininke, pradinių klasių mokytoja, dainininke, naujausios mados drabužių modeliuotoja, nuotaka, namų šeimininke arba motina, turinčia keletą vaikų („ypač pabrėžiama“).
Vadovėlyje dažnai minima heteroseksuali šeima, kaip universali, pirminė, „pagrindinė ir nepakartojama institucija: joje užaugama, tuokiamasi, auginami vaikai, čia pratęsiama gyvybė. Joje tenkinami šeimos narių fiziniai, priklausomybės, saviraiškos, socializacijos ir kt. poreikiai: esate mylimi, su Jumis bendraujama, Jus rengia, maitina, Jums suteikia būstą ir t.t.“. Tiesa, priduriama, kad „šeimos būna įvairios sudėties: kartais šeimoje yra tėtis ir vaikas, mama ir vaikas ir t.t“.
Danutės Gailienės, Laimos Bulotaitės ir Nijolės Sturlienės parengtoje „Asmenybės ir bendravimo psichologijoje“ (2006) multikultūrinio ugdymo, tolerancijos, diskriminacijos, socialinės atskirties temos esą apeinamos. Tyrėjos atkreipė dėmesį, kad absoliuti dauguma iliustracijų, perteikiančių abstrakčias, su lytimi nesusijusias situacijas, psichologinius asmenybės tipus, emocines reakcijas, neverbalinį bendravimą, žmogaus amžiaus tarpsnius ir pan., vaizduoja vyrus. „Taip tęsiama sena vadovėlinė nelygiaverčio lyčių reprezentavimo tradicija, kai vyras ne tik vaizduojamas daug dažniau, bet ir atstovauja „žmogui apskritai“, o moteris – „tik moterį“ ir vaizduojama tik tada, kai svarbi yra būtent jos lytis.“ Be to, vaizduojami tik baltieji, neturintys pastebimos negalios.
Istorijos vadovėlį įvertino kaip beveik fašistinį
Aštuonių autorių (Algio Kasperavičiaus, Rimanto Jokimaičio, Algio Sindaravičiaus, Jono Laurinaičio, Juozo Brazausko, Audronės Čižauskienės, Beatričės Stukienės, Bijūno Pauliaus) parengtoje „Naujausiųjų laikų istorijoje“ daugiausia dėmesio skiriama Europai ir JAV, o likę pasaulio regionai (Artimieji ir Tolimieji Rytai, trečiojo pasaulio šalys) esą lieka nereikšmingi (jiems skiriama tik apie 60 puslapių iš 335). Bet eurocentrizmo nelydi etnocentrizmas: kalbant apie tarpukario Lietuvą, daug dėmesio skiriama čia gyvenusioms gausioms ir įtakingoms lenkų, žydų, rusų ir kt. etninėms bei religinėms mažumoms.
Tiesa, poskyryje apie XX a. kultūros bruožus (aut. A.Kasperavičius) dėstomos esą atvirai antiamerikietiškos, demonizuojančios JAV visuomenę ir gyvenimo būdą nuostatos (konstatuojama, kad JAV kultūros politika kėsinasi sugriauti Europos, Artimųjų ir Tolimųjų Rytų kultūrinius pasiekimus, o „Holivudo filmų konkurencija sužlugdė vietos kinematografiją net Rusijoje ir Lenkijoje, nors šių šalių kino menas buvo garsus pasaulyje. Didėjantis amerikiečių komercinės, masinės kultūros antplūdis kelia didžiulę grėsmę pasaulio kultūrinei įvairovei“. Čia pat cituojamas lenkų publicisto straipsnis apie tariamą masinį amerikiečių analfabetizmą, lyginant su europiečiais, ir laipsnišką JAV mokymo lygio smukimą XX a. antroje pusėje.
Pasak eksperčių, nors ksenofobijos, eurocentrizmo, etninių-kultūrinių-rasinių-religinių įtampų šiame vadovėlyje esama, kartu bandoma jų išvengti.
Užtat Evaldo Bakonio „Lietuva pasaulyje“ (2004) „demonstruoja kraštutinai nacionalistines nuostatas, kurias beveik galima pavadinti atviru fašizmu“. Mišri tarpukario Lietuvos gyventojų etninė sudėtis esą pateikiama kaip problema, kuri buvo beveik „išspręsta“. Frazės „palaužti svetimtaučių viešpatavimą“, „į pramonę veržėsi žydai“, šaltinio, pasakojančio, kad tuomet namų savininkai, pirkliai, pramoninkai, miesto tarybų nariai daugiausia buvo žydai ir lenkai, neišnuomodavę lietuviams butų ir nelinkę atsakinėti lietuviškai, citavimas, dažnos lentelės „Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis“ tyrėjoms sudarė įspūdį, kad „mūsų tautai“ esą trūko „gyvybinės erdvės“, kurią kitataučiai buvo iš jos atėmę, gal net specialiai susimokę „išstumti“ lietuvius iš tik „jiems priklausančių“ miestų ir aukštesnių socialinių pozicijų.
Japonai pristatomi kaip įpratę mąstyti ir veikti kartu su kitais, išmokyti paklusti grupės valiai ir elgtis pagal joje užimamą padėtį, lengvai valdomi, nesuvokiantys Vakarų Europos moralės. Kinų emigracija aiškinama remiantis „ksenofobiška sąmokslo teorija“: „Priežastis daugiau nei paprasta – dėl didelės kinų diasporos užsienio valstybėse atsiranda proga įsiskverbti į šių šalių valstybinį aparatą, žiniasklaidą, vogti naujausias vakarietiškas technologijas. Ne paslaptis, kad kinų lobistai geba paveikti svarbius ekonominius sprendimus netgi JAV“. Taip imigrantas kinas esą pristatomas kaip šnipas, kenkėjas, vagis, pavojingas svetimkūnis.
Uždavinynas pasirodė sterilus
Verstinis Garetho Williamso vadovėlis „Biologija tau“ (2006) esą vienintelis iš nagrinėtų išsiskiria jautrumu seksizmui. Jo iliustracijose, vaizduojančiose žmogų apskritai, dažnai matomos moterys ar mergaitės, vengiama stereotipinių „lyčių vaidmenų“ situacijų arba jos sąmoningai apverčiamos (tiesa, visi žmonės yra baltieji). Kalba lyties atžvilgiu neutrali, homoseksualumas neminimas, tačiau nekalbama apie heteroseksualumą, kaip natūralų ar moralų.
Tuo metu „Matematika 10. Uždavinynas“ (2006) tyrėjoms pasirodė sterilus: kartais paminimos mergaitės ir berniukai, bet neutraliuose kontekstuose, nieko neteigiant apie jų numanomas savybes, sugebėjimus, interesus ar veiklą. Sąvokos, tiesiogiai ar netiesiogiai nurodančios etninę, rasinę, religinę priklausomybę, seksualinę orientaciją ar negalią nevartojamos.
Turinys neatitinka deklaruojamų tikslų
Ekspertės pažymėjo, jog multikultūriškumas, tolerancija, diskriminacija vadovėliuose suprantama abstrakčiai ir siaurai. Dažniausiai apsiribojama etniniu (kartais įtraukiant religinį) aspektu, beveik apeinami rasės, lyties, seksualinės orientacijos ir neįgalumo aspektai. Todėl jos rekomendavo mokymo procese akcentuoti plačią multikultūriškumo, tolerancijos, diskriminacijos sampratą, ypatingą dėmesį skiriant dabar ignoruojamoms kategorijoms.
„Nagrinėti multikultūralizmo ir tolerancijos ugdymui tiesiogiai skirtų dalykų vadovėliai atskleidė itin ryškų deklaruojamų tikslų ir faktinių jų siekimo būdų bei hidden curriculum (nutylėto turinio – DELFI) priemonėmis kur kas stipriau perduodamos „žinios“ apie ugdytinas vertybes ir prioritetus, neatitikimą, kylantį iš jų rengėjų nekompetencijos šioje srityje“, – rašoma ataskaitoje.
Anot tyrėjų, būtina lavinti sugebėjimą atpažinti rasizmą, seksizmą, ksenofobiją, homofobiją, etnocentrizmą, nepakantumą neįgaliesiems, kitokių religinių įsitikinimų žmonėms. Jų manymu, reikia vengti tapatinti etninę (etninius lietuvius), politinę (Lietuvos valstybę) ir religinę (katalikų) bendruomenę, o konkrečius (katalikiškus, krikščioniškus) religinius įsitikinimus pateikti kaip charakteringus „tikram“ Lietuvos piliečiui ar universaliai bendražmogiškus.
„Vadovėlių analizė atskleidė ugdymo įstaigose naudojamų mokymo priemonių neadekvatumą multikultūrinės, tolerantiškos visuomenės ugdymo procese. Kartais įvairios ksenofobinės nuostatos, diskriminuojantys stereotipai jose dėstomi netgi atvirai“, – tvirtino ekspertės.