„Sakyti, kad tėvai į susirinkimus neina, negalima. Ateina iki pusės – 40-50 proc. Galbūt kaimo vietovėje sunkiau išeiti iš darbo. Šiaip tėvus prikviesti į susirinkimus nėra lengva“, – pasakoja Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos technologijų mokytojas Eimutis Sarcevičius.

E. Sarcevičiaus teigimu, tėvai vaikų veikla gali domėtis sekdami elektroninius dienynus bei pažymių knygutes. Mokytojo manymu, galbūt tėvai mano, kad susirinkime neišgirs naujos informacijos.

Daliai tėvų vaikai visai neįdomūs

„Tėvų skaičius susirinkime priklauso nuo vaikų amžiaus – kuo jie mažesni, pradinėse klasėse, iki 7-8-tos, galime sulaukti daug tėvų. Po to jų skaičius mažėja. Štai į dvyliktokų tėvų susirinkimus ateina vienetai. Dėl to tikrai liūdna“, – sako Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos fizikos mokytoja Alminutė Martūnienė.

Ji išskiria dvi priežastis, kodėl tėvai mokyklose reti svečiai. „Viena priežasčių – tėvams tikrai neįdomu, jie taip užsiėmę, kad nekreipia dėmesio. Kita priežastis – tėvai vaikus laiko pakankamai suaugusiais, galinčiais būti atsakingais už mokymąsi, gyvenimą ir panašiai. Juos moko, kad kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“, – teigė A. Martūnienė.

Mokytojos manymu, tėvai vaikus turėtų stebėti labiau, mat ne viską pasako elektroniniame dienyne matomi pažymiai. Pasak A. Martūnienės, ne garantas, kad devynetais ir dešimtukais besimokantis mokinys neturi problemų. „Juk būna konfliktų tarp vaikų – vaiką klasė priima, nepriima, jis su mokytoju gali konfliktuoti – ne visada mokytojas tai praneš. Tėvai turėtų rodyti iniciatyvą ir domėtis, kas su jo vaiku vyksta, kaip jam sekasi“, – kalbėjo pedagogė.

Tačiau A. Martūnienė pastebi, kad yra ir išimčių. Jos pačios sūnus aštuntokas. Klasėje vaikai kartu mokosi nuo pirmos klasės, puikiai bendrauja, kiekvienus mokslo metus vaikai baigia interaktyviais sportiniais žaidimais, išvykomis į gamtą su tėvais. Tad nenuostabu, kad ir į susirinkimus tėvai gausiai vaikšto.

Psichologė: tėvams reikia paaiškinti jų svarbą mokykloje

Ramunė Želionienė
„Daugumoje Lietuvos mokyklų gyva nuostata, jog tėvų susirinkimai yra nuobodūs, labai formalūs. Pasekmės – į juos susirenka maža dalis tėvelių. Yra, žinoma, išimčių, tačiau bendra tendencija, kad tėvai nenoriai eina į tėvų susirinkimus“, – tvirtina psichologė R. Želionienė.

Praėjusį savaitgalį vykusioje parodoje „Mokykla“ R. Želionienė mokytojams vedė praktinius užsiėmimus patardama, ką daryti, kad tėvai į susirinkimus norėtų ateiti.

Pasak R. Želionienės, pasaulį keisti reikia pradėti nuo savęs. Todėl, sako ji, visų pirma pats klasės auklėtojas turi tikėti tėvų susirinkimų prasme, ieškoti malonių formų bendrauti su tėvais bei organizuoti bendras veiklas, kur tėvai ir vaikai turėtų galimybę būti kartu.

R. Želionienės teigimu, tėvus taip pat reikia motyvuoti, paaiškinti jų svarbą mokykloje. Pasak psichologės, kai tėvai pradeda aktyviai domėtis gyvenimu mokykloje, vaikams didėja ne tik mokymosi motyvacija, bet ir bendras domėjimasis ugdymo veiklomis. Kada tėvai aktyviai domisi vaiko mokymusi ir mokymu, jis daro didesnę pažangą ir pasiekia geresnių rezultatų. Specialistės aiškinimu, aktyvus tėvų dalyvavimas vaikų ugdyme daro gerąją įtaką vaikų savęs vertinimui, pasitikėjimui savimi. Kada tėvai mokykloje kartu su savo vaikais dalyvauja renginiuose, jie padeda vaikams lengviau prisitaikyti prie naujų situacijų, pastiprina juos.

„Klasės auklėtojas – tai gerasis tarpininkas tarp mokinių ir dalykininkų, tarp dalykininkų ir tėvų. Klasės auklėtojui svarbus tam tikrų bendravimo įgūdžių ir įpročių rinkinys. Nemalonu, kai klasės auklėtojas daugiau reguliuoja, kontroliuoja. Turime išmokti kurti malonias aplinkas mokykloje ir tėvams, ir vaikams, ir mokytojams“, – aiškina R. Želionienė.

Pasak R. Želionienės, dažnai mokytojai po kelių nesėkmingų susirinkimų nebetiki tėvų aktyvumu. Ji pataria neturėti iliuzijų: nereikia tikėtis, kad visada ateis visi tėvai. Lygiai taip pat neverta tikėtis, kad visi mokytojai bus patenkinti tėvų atėjimu į mokyklą.

„Tikėkime savo veiklos prasmingumu ir džiaukimės tais tėvais, kurie ateina. Tikėkime savo veiklos prasmingumu ir džiaukimės tais mokytojais, kurie vertina tėvų dalyvavimą mokykloje. Darykime mokykloje tai, kas mums teikia malonumo. Organizuokime tokias veiklas, kurios būtų įdomios tėvams, vaikams ir mokytojams. Tik mūsų asmeninis įkvėpimas ir aktyvumas gali užkrėsti kitus: tiek mokytojus, tiek tėvus“, – mokytojams pataria psichologė.