„Į mokyklą grįžti nežadu todėl, kad nėra reikalo. Šiandieniniam jaunimui trūksta unikalumo. Visi paaugliai stengiasi susilieti su aplinka ir būti kuo labiau kaip „tas kietas bachuras ar pana“. Mokyklą mečiau dėl to, kad norėjau nuveikti kažką daugiau, o ne pusę dienos sėdėti mokyklos suole ir nuobodžiauti“, – atviravo vaikinas.
Jis pripažįsta visuomet norėjęs pats sukurti žaidimą, o programavimas buvo vienas iš būdų tai pasiekti. Todėl pradėjo savarankiškai mokytis šios profesijos paslapčių. Po 2 metų mokslų jo patirtį įvertino tarptautinė žaidimų kūrimo kompanija „On5”, kuri bendradarbiauja su tokiais žaidimų kūrimo gigantais kaip „Atari“, „Samsung“ ir „DeNA“. Nuo šiol K. Antanavičius yra šios įmonės darbuotojas.
Piktinasi šiandienine mokykla
„Programavimas nebuvo tai, kas mane sudomino, tačiau tai buvo vienas iš būdų, kaip sukurti savo žaidimą. To visuomet labai norėjau. Kompiuterinius žaidimus pradėjau žaisti dar vaikystėje. Net nežinau, kodėl programuoti žaidimus man yra įdomu. Man tiesiog labai patinka tai daryti. Manau, kad žaidimų kūrimas yra pelningas užsiėmimas, nes paklausa yra labai didelė – kol kas žaidėjai nori daugiau žaidimų negu jų yra sukuriama. Dirbu programuotoju 8 valandas per dieną, 5 dienas per savaitę ir man tai labai patinka“, – patikino K. Antanavičius.
Anot jo, darbe atmosfera yra labai linksma, jis nuolat jaučia vyresnių kolegų palaikymą, visuomet gali iš jų sulaukti pagalbos. Tačiau prabilus apie mokyklą jo tonas pasikeičia.
„Didžioji laiko dalis mokykloje yra skiriama žinių „kalimui“, o ne mąstymo lavinimui. Žinoma, tam tikrus pagrindus žmogus turi išmokti, tačiau mokykla tikrai neparuošia gyvenimui. Vienintelis dalykas, ko išmoksti rašydamas atsiskaitomąjį darbą, – kaip rašyti atsiskaitomąjį darbą. Jeigu būtų galima atsiskaitymų metu naudotis „Google“, visi atsiskaitymai taptų bereikšmiai“, – įsitikinęs vaikinas.
Jis tikina pernelyg daug nesvarstęs, mesti mokyklą ar ne. Tiesiog atsikėlęs ryte nusprendė rugsėjo 1-ąją į mokyklą neiti. Neužsuko ten ir vėliau.
„Nuo to laiko mokytojų nebuvau sutikęs, tegaliu įsivaizduoti, kaip jie galėjo reaguoti. Aišku, bendraklasiai klausinėjo, ką veiksiu, tačiau tuomet dar pats to nežinojau. Džiaugiuosi, kad mane palaikė ar bent jau tokiam sprendimui neprieštaravo tėvai. Tėtis tik paklausė, ką tuomet ketinu daryti, o mama, priešingai nei visi pagalvotų, pagyrė, kad neplaukiu pagal srovę“, – artimųjų reakcijas prisiminė vaikinas.
Į mokyklą grįžti neplanuoja
Paklaustas, ką mano apie visuomenėje vyraujančią nuomonę, kad kompiuteriniai žaidimai yra absoliutus blogis, kuris esą žaloja vaikų smegenis, vaikinas atšauna, kad labiausiai vaikų smegenis žaloja ne kompiuteriniai žaidimai, o aplinka, kurioje jie auga.
„Dauguma šiandieninių jaunuolių siekia socialinio pripažinimo iš bendraamžių. Jiems trūksta tikslo, kurio galėtų siekti. Juk nieko nedarydamas esi „kietesnis“ už tą, kuris bando kažko pasiekti, mat, turtingi žmonės nieko neveikia. Kitaip tariant, jaunimas bando apsimesti turtingais ar aukštą socialinį rangą turinčiais žmonėmis. Tai yra kaip užburtas ratas – kuo „kietesnis“ esi, tuo „kietesniu“ turi būti ir siekti tapti“, – apie bendraamžius pasakojo jis.
Kadangi iki šiol gyvena su tėvais, jis tikina dar nežinantis, koks yra tas tikrasis gyvenimas, kaip jam nebaigusiam mokyklos seksis ateityje, tačiau pats neplanuojantis grįžti mokytis.
„Stengiuosi negalvoti, kas būtų, jeigu būtų, tačiau dar nebuvo kilusi mintis, kad padariau blogą sprendimą. Jeigu atsirastų kokia nors priežastis grįžti į mokykla, tai ir grįžčiau. Gyvenime siekiu tobulėti ir gyventi. Net nenumanau, koks aš būsiu ateityje. Miręs, benamis ar milijonierius – laikas parodys. Mesti mokyklą turi būti individo apsisprendimas, o ne patarimas iš kito žmogaus. Džiaugiuosi, kad tam ryžausi“, – patikino vaikinas.
