Kai pažinimo procesas trunka 10 metų, santykiai keliauja myriop?
Paklausta, kodėl šiandien tiek daug kalbama apie tai, kad žmonės nesugeba sukurti patvarių santykių, psichologė priminė, kad santykiai gali būti patvarūs tik tuomet, kai du žmonės pasiruošę ne tik imti, bet ir duoti.
„Pastebėjau, kad šiuolaikiniai jauni žmonės santykiuose orientuoti į malonumo, pasitenkinimo gavimą arba įsivaizduoja, kad partneris kompensuos kažką, ko jie negavo, nepatyrė su savo tėvais – suteiks rūpestį, meilę, užuovėją, finansinę paramą. Kai du vaikai sueina į krūvą ir tikisi, kad dabar laimingai ir sėkmingai gyvens, iš tiesų jie susiduria su daugybe problemų, kurios kaupiasi, nes, užuot jas sprendę, tik žvalgosi vienas į kitą ir svaidosi kaltinimais“, - teigė R. Bačiulytė.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad daugiau nei pusė jaunų žmonių bent jau iš pradžių pradeda kartu gyventi be santuokos. Psichologė šią tendenciją vertina nevienareikšmiai.
„Kaip bebūtų, tas popierius, apie kurį kalbame labai atsainiai, atspindi įsipareigojimą kitam žmogui. Tai reiškia, kad žmogus pasirinko, apsisprendė ir prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Meilė iš tiesų nėra jausmas, kuris staiga užplūsta, ir jo vedamas žmogus gali daryti žygdarbius. Meilė pirmiausiai yra valios aktas, įsipareigojimas, sprendimas. Tai reiškia, kad aš sąmoningai apsisprendžiu būti su šiuo žmogumi, gerbti jį, vertinti, rūpintis jo, kaip asmenybės, augimu.
Šiame apibrėžime jausmo yra mažai. Hormonų audros – tik susižavėjimas, bet jokia meilė. Susižavėti mes galime daugybe kartų įvairiais žmonėmis, bet kad susižavėjimas peraugtų į meilę, reikia įdėti sąmoningų pastangų. Jauni žmonės tai pamiršta, bijo arba nemoka, nes jie patys dar yra vaikai, kuriems reikia mamytės ir tėvelio“, - tikino pašnekovė.
Kai kurie specialistai, dirbantys su šeimomis, teigia, kad ilgai ne santuokoje gyvenančios poros neretai taip ir nesusituokia. Anot R. Bačiulytės, psichologijoje žinomas toks reiškinys, kaip perdegimo sindromas. Mat santykiai yra gyvas darinys, procesas, todėl jie turi turėti savo logišką raidą. Jeigu santykiai sustingsta, jie pasmerkti myriop.
„Žmonių, kurie gyvena nesusituokę, neturi vaikų, santykiai užstringa ir žmonės anksčiau ar vėliau išsiskiria. Beje, tame užstrigime galima išbūti ne mėnesį ir ne pusę metų, o 5, 6 ir net 10 metų. Dažniausiai tokie žmonės taip ir nesusituokia. Aišku, yra tam tikras etapas, kai galima bandyti vienas kitą pažinti, tyrinėti, gyventi kartu nesusituokus. Šis pažinimo procesas negali trukti tik kelis mėnesius, kaip kartais žmonės įsivaizduoja, kad jau vienas kitą gerai pažįsta ir gali tuoktis, bet jis neturi tęstis ir 10 metų. Jei santykiai nepasikeičia, neišvengiamai ateina tokių santykių mirtis.
Nesakau, kad būtina oficialiai susituokti. Tiesiog žmonės turi pajusti, kad štai dabar, po dvejų ar trejų bendro gyvenimo metų, jie nori vienas kitam labai įsipareigoti, nes tikrai jaučiasi pora. Vėliau ateina etapas, kai žmonės nori vaikų, ir t. t.“, - aiškino R. Bačiulytė.
Taigi santuoką liudijantis popierius, anot psichologės, visgi yra savotiškas įrodymas, kad santykiai turi tam tikrą tąsą. „Kita vertus, būna taip, kad jauni žmonės gyvena poroje, viskas jiems tarsi tinka, bet kažkas negerai, todėl nusprendžia susituokti. Esą tuomet santykiai pagerės. Tai klaidingas žingsnis. Pašlijusių santykių šis popierius tikrai neišgelbės,“ - įspėjo pašnekovė.
Paskutinė moralės tvirtovė – pirmasis pasimatymas
Pasak R. Bačiulytės, nuo kokio amžiaus žmogus pasiruošęs brandiems santykiams – individualus dalykas. Ne paslaptis, kad yra 40-mečių ar 50-mečių, kurie yra visiškai nebrandūs ir nepasiruošę kurti tvirtus santykius. Ir gali būti 20-metis, kurio svarbiausia vertybė – sukurti šeimą.
„Jei du jauni žmonės nori sukurti šeimą ir toliau augti kaip asmenybės – tai puikiausias gerų santykių ir geros gyvenimo kokybės pavyzdys. Tačiau jei partnerystėje vienas žmogus vystosi, o kitas vegetuoja, ji niekam tikusi. Man kelia nerimą dabartinis stereotipas, pagal kurį mergina turi būti jauna, graži ir nebūtinai ko nors siekianti, o vyras – jau patyręs, su padėtimi. Tai nelygiaverčiai santykiai. Kokius santykius gali sukurti mergina, turinti tik gražų kūną, kuris nuvys po 10 metų, ir vyras, kuris jau žino gyvenimą, patyrė įvairių nuoskaudų ir prisikėlimų?“ - svarstė psichologė.
Paprašyta pakomentuoti anksčiau vyravusias nuostatas, kurios būdavo karštai aptarinėjamos merginų rateliuose, kad per anksti pradėti lytiniai santykiai gali atšaldyti vaikino jausmus, psichologė pajuokavo, kad klausimas labai senamadiškas.
„Tai jau istorija. Tokių dilemų jauniems žmonėms nekyla. Dabar merginos galvoja tik apie tam tikrą padorumą ribą – per pirmą pasimatymą atsiduoti gal nebūtų labai padoru. Bet kuriuo atveju tarpas, kada nuo draugystės pereinama prie lytinių santykių, yra trumpas. Šiuo metu yra daug merginų, kurios lengvai prieinamos, todėl vaikinas tikrai nevargs su mergina, kuri lytinių santykių vengia. Su tokiomis nekaltomis mergelėmis jie tiesiog neprasideda, apsisuka ir eina ten, kur paprasčiau ir lengviau. Dabar kukliai, dorai, nekaltai mergaitei beveik nėra jokių šansų sukurti ilgalaikius, gerus, patikimus santykius“, - įsitikinusi R. Bačiulytė.
Kada tinkamas laikas pradėti lytinius santykius – tarp psichologų egzistuoja paprasta taisyklė: tuomet, kai žmogus iki galo suvokia jų pasekmes. Jei jaunas žmogus pajėgus prisiimti atsakomybę už galimas pasekmes, jis gali juos turėti. Bėda ta, kad neretai ir 30-metis dar nelabai jas suvokia. Be to, savo lytiškumu vyrai ir moterys yra skirtingi. Moterų seksualumas labiau integruotas, joms sunku atskirti lytinius santykius nuo jausmų, meilės, įsipareigojimo. Moterims reikia tam tikrų prielaidų – bent jau kad jaustų simpatiją. Vyrams užmegzti lytinius santykius lengviau ir paprasčiau.
„Vienu metu buvo įsivyravusi mada, kai seksualumas, turėjimas daug seksualinių partnerių, seksualinių patirčių buvo savotiškas jauno žmogaus kokybės ženklas. Iš tiesų tai kraštutinumas savo kūno atžvilgiu. Šiuolaikinis žmogus ir taip stokoja integralumo, visumiškumo, o atskirdami nuo savęs kūną dar labiau save suskaidome. Dėl to žmonės ir jaučiasi nelaimingi, neramūs, depresiški“, - teigė psichologė.
Gyvenimo siekiamybė – „lengvi“ žmonės
Pašnekovės pastebėjimais, šiandieniniai jauni žmonės nori lengvumo santykiuose. „Jauni klientai, apibūdindami žmogų, taip ir sako – lengvas. Tai reiškia, kad žmogus optimistiškai nusiteikęs, į nieką pernelyg nesigilina, žiūri į gyvenimą lengvai, galbūt net šiek tiek paviršutiniškai, bet su tokiu žmogumi lengva būti, bendrauti. Toks lengvas gyvenimas yra siekiamybė.
Kita vertus, toks žmogus iš tiesų vienpusiškas. Gyvenimas nėra tik lengvas. Jame yra visko – skausmo, kančios, baimės, nerimo, pykčio. Šūkiai, kad aš viską galiu, pozityviai mąstau, yra tam tikra kaukė. Šie „lengvi“ žmonės labai bijo artimų santykių, nes tuomet atsiskleistų jų kaukės. Jie bijo būti demaskuoti, todėl kuria tik paviršutiniškus santykius. Ir kai jie atsiduria poroje, jų santykiai būna labai lėkšti. Ilgainiui tas lėkštumas juos pradeda slėgti“, - aiškino R. Bačiulytė.
Anot psichologės, jauni žmonės bijo intymumo plačiąja prasme, todėl poroje ima žaisti psichologinius žaidimus, kad tik netaptų pernelyg artimi. Vienas iš būdų – neištikimybė. Partneris „nueina į kairę“, kyla konfliktas, santykiai atšąla, bet pora paprastai neišsiskiria ir gyvena toliau.
„Artimumo baimė – skaudžiausia pasekmė ateičiai. Žmogus iš prigimties ilgisi artimumo, nori užmegzti artimą ryšį, bet nežino, kaip tai padaryti, nes nebemato pavyzdžių. O gyventi tarp žmonių, bet jaustis vienišam, izoliuotam, yra baisus dalykas“, - reziumavo pašnekovė.